Skip to content

Žydroji gėlelė

žydroji gėlelėJau tiek apie žydrąją gėlelę prikalbėta, kad, rodos, nieko ir nepridursi. Vieni ją keikia, kiti myli, tarpusavyje pjaunamės…

Po Antrojo pasaulinio karo TSRS pergalės dienos nešventė: daug buvo gyvų liudininkų, kurie lygino ją su Piro pergale, o taip pat karas – nelabai jau „liaudinis“ buvo, nes didelė dalis TSRS gyventojų, net karių, perėjo priešų pusėn, ir jų buvo ne keli šimtai, net ne tūkstančiai, o milijonai. Normalu: kiek protingesni žmonės geriau rinkosi vokietį, nei Staliną. Bet ne apie tai aš dabar.

Po dvidešimties metų, Nikita Chruščiovas nusprendė, kad, vis tik pergalę švęsti reikia. Žinoma, buvo švenčiama Gegužės pirmoji, revoliucijos metinės. Tačiau tai buvo ne tos šventės, kurių reikėjo tarybinei liaudžiai. Revoliucija, va, kada jau buvo, o gegužės pirmoji tokia, ne visai sava, ne visai suprantama šventė…

O švenčių reikėjo, nes TSRS pagaliau atsipeikėjo po karo ir pamatė, kad tas išgirtasis socializmas niekur neveda. Gyvenimas nei gerėjo, nei blogėjo, nors jei kas būtų lyginęs su Vakarais, būtų netekęs žado. Net nugalėtoji Vokietija gyveno kur kas geriau, nei nugalėtojas, jau nekalbant, kaip suklestėjo karo metu buvę sąjungininkai – JAV, D.Britanija.

Naujasis šalies vadas suprato, kad reikia šviežio kraujo, ta prasme, pradėti kažką tai aktyviai garbinti ir tam pasirinko Antrąjį pasaulinį karą. Prasidėjo paradai, saliutai, veteranų žygiavimai, pionierių ir komjaunuolių susitikimai su veteranais, prisiminimų vakarai ir nauji kino filmai apie Didžiąją pergalę.

Žiūrint iš šalies – reikalas žiauriai išpūstas, o kasmet, mirštant veteranams, jis buvo vis labiau pučiamas. Dabar Rusijoje net kuriami „Nemirtingieji batalionai“, kare žuvusiųjų vaikaičiai ar proanūkiai žygiuoja parado metu ir tokiu būdu „niekas nepamirštas, niekas nepamiršta“.

Žmonės su galva suvokia, jog tai tik cirkas, atitraukiantis nuo kasdienių didelių problemų. Kvailiams ir gyvuliams tai proga „švęsti“, tai yra, nedirbti ir prisilakti. Tikrųjų veteranų nebeliko, nors, kartais į viešumą koks ir išlenda, tačiau vietiniai blogeriai greitai paskaičiuoja, kad tokiam „didvyriui“ karo metu galėjo kokie 5 metai būti, na, ar 10. Tačiau rusų tautos tai neglumina – gražiai medaliais apsikarstę diedukai pagarboje, dabar dar ir su koloradkėmis (apie tai anksčiau nieks ir pagalvoti nedrįso!).

Bet grįžkime į Lietuvą.

Taip, buvo metas, kai tauta turėjo atstovėti savo laisvę, tai buvo iš tikrųjų, žuvo žmonės. Taip, „rusas“ pabėgo, taip, mes sukūrėme savo nepriklausomą valstybę. Buvo begalės provokacijų, tačiau žmonių ryžtas gyventi laisvai, buvo stipresnis, todėl išlikome ir tapome tokie, kokie dabar ir esame.

Šalyje vis tik daug problemų, netrūksta korupcijos, trūksta teisingumo, tačiau, bet kokiu atveju, savo „didįjį brolį“ – Rusiją, demokratijos ir visapusiškų laisvių atžvilgiu palikome toli užnugaryje.

Kaip ten bebūtų, šalis pakankamai stabili.

Ir čia prasideda žaidimai, panašūs į tuos, kurie buvo žaidžiami TSRS.

Pradedamos tiesiog nesveikai aukštinti kovos už laisvę, kuriami nauji simboliai, organizuojamos eitynės, netgi Vilniaus vaikai genami prie Seimo, kuriems privaloma dėvėti naująjį „simbolį“.

Aš nežinau, gal pasidariau laukinis, gal po truputėlį atsisveikinu su protu, tačiau vis labiau negaliu suvokti  tokio dirbtinumo, liaupsių, parodomųjų aukštinimų, kičinių simbolių, žygiavimų gatvėmis su žvaigždelėmis (tik žydros spalvos), netgi savo profilio soc. tinkluose parodomasis puošimas. Nejau kažkas mano, jog savo meilę ir pagarbą kažkam (žmogui, šaliai, draugams ir pan.) galima parodyti tik specialiai pasižymėjus?

Vis dažniau pastebiu, kad sausio 13 dalyviai, ačiūdie, tik kai kurie, pasakoja jau ir nebūtus dalykus, o savo atliktą pareigą lygina vos ne su nepakartojamu heroizmu ar svarbia auka.

Sausio 13 – osios dalyvių po truputį mažėja, ateis laikas, kai jų nebeliks. Net bijau įsivaizduoti, kaip bus piešiamos ano meto kovos. Tikriausia Vytautas jos ant balto žirgo su kardu rankoje, o likę kovotojai giedos karo giesmes ir prieš rusų tankus (kurių bus jau šimtai) stovės plikomis krūtinėmis.

Juokas juokais, tačiau tikrai baisu matyti, kaip bandoma dirbtinai primetinėti simbolius, apie kuriuos nei vienas tikrasis kovotojas niekada nei girdėjo, nei matė. Kaip gi nematytas, negirdėtas dalykas gali tapti simboliu?

Gali. Tereikia aktyviai jį brukti, kaip jau minėjau, tikrųjų kovotojų vis mažėja, jaunesnioji karta jau galvos, kad visi sausio 13 – osios dalyviai tikrai segėjo žydrąsias gėleles. Nenustebsiu, jei dar po kokių 10 metų bus teigiama, kad prie Seimo ar Sitkūnuose plevėsavo ne tik trispalvės, bet ir vaivorykštinės vėliavos. Tikrai nenustebsiu.

Baikime žaidimus, baikime tą dirbtinį patosišką parodomąjį gyvenimą, baikime smegenų pudrinimą viens kitam.

Savo meilę ir atsidavimą (bet kam) geriausiai rodo geri, naudingi darbai, o ne didingos demonstracijos ir dirbtinai primesti ženkliukai ant atlapo!

Glabūt jums patiks „Mano Sausio tryliktoji“

*Jei Jums patiko, galite mane pavaišinti kava ar taure vyno!

Dalinkitės

4 thoughts on “Žydroji gėlelė”

Komentuokite