Žodis už Gabrielių

Tautą nustebino naujieji Gabrieliaus ir Austėjos turtai, o bet ar kas nors susimąstė, kad viskas kaip tik ir turi būti?

Ir joks čia ne sarkazmas iš mano pusės. 

O dabar ramiai ir be emocijų pagalvok: kokio velnio eiti į valdžią? Tiesiog, nemeluodamas sau, suvok, kokiu tikslu tu pats eitum valdžion ir nusiraminsi. Svarbiausia, kad pasaulyje niekas nepasikeitė, sakykim, per paskutinius … 10 tūkstančių metų, o gal dar ir seniau. Valdantieji, visais laikais, prie bet kokių sąlygų, siekė geresnio gyvenimo sau, savo šeimai ir artimiesiems. 

Tavo pasakaitės apie demokratines šalis nepadarys man jokio įspūdžio, nes, ir ten valdžioje esantys turi savo slaptus tikslus, tik, demokratinėse šalyse jie palaidoti po keliais sluoksniais, iš pirmo karto sunku juos pastebėti, tačiau, kai pasigilini, pamatai, kad ir ten dažniausiai atstovaujamos kokios nors verslo grupės. 

Bet gi, po velnių, valdžia tam ir skirta: kad turėtum daugiau išskirtinių galimybių pataisyti savo ir savo giminės gerbūvį! 

O va, kaip tas gerbūvis “taisomas”, čia jau kitas klausimas. Jei per galvas lipsi, tai seksis sunkiai, o ir tauta tave apspjaudys. Reikia gražiai, kultūringai, įtikinamai: ir pačiam maloniau, ir apgautieji džiaugiasi, kad su jais, kaip su lygiaverčiais…

Tačiau rezultatas vienas ir tas pats  –  pagerinti gyvenimą, pasidaryti įtakingesniu, stipresniu, turtingesniu. Normalūs žmogiški troškimai. 

Pasitaiko, žinoma, idėjinių, tačiau jiems nelabai gerai sekasi. Paimkim Vytautą, Šustauską: kokią naudą iš jo pasisklaidymų gavo tauta ir jis pats? Na, vaikščiojo kartu su ubagais, ir ką? Ubagai praturtėjo? Jam pačiam kokia nauda? Nematau jokio racionalumo. 

Suprantama, kad visi, nesantys valdžioje ir biednai gyvenantys, visada pavydės turtingiems ir įtakingiems. Kiek demokratija leis, tiek juos ir aplos, apdergs. Juk taip smagiau: kai pats dėl savo gerbūvio nieko gero nesugalvoji, tada visai smagu piktinis ir keikti. Juk atpirkimo ožys visais laikais reikalingas buvo, reikia jo ir dabar. Kuo gi Gabrielius netiktų? Jaunas, kvailas, o žmona, štai, protinga. Ajajai, kaip negražu: ana aną po padu paspaudus laiko, išnaudoja, nuolaidas visokias gauna, palengvinimus ir išimtis! O Gabrius gi dar ir Vytauto anūkas, tad, lojant ant jo, tuo pačiu aplojamas ir dar vienas tautos ne itin mėgiamas personažas. Du viename!

Užtat Gabrielius ir puolamas, užtat ant jo visi šunys ir kariami. Nes personažas toks  –  labai patogus!

Photo by Matthew Henry on Unsplash

 

*Jei Jums patiko šis tekstas, paremkite per Contribee arba PayPal.

Komentuokite