Pradžia » Visi įrašai » Žmonijos ateitis

Žmonijos ateitis

Nea, ramiai pamiegoti nesiseka, dažnai atsibundu netgi pavargęs. O ką: tiek darbų atlikta!

Šiąnakt buvau mokslininkas, o veiksmas vyko tolimoje ateityje ir dar tolimesnėje planetoje. Projekto tikslas: apgyvendinti planetą, papilant joje šilto vandens, kuriame veistųsi įvairios žuvelės. 

Didžiausias būrys (suprask  –  komisija) atvyko tikrinti mano darbo. Bridome seklia, tačiau itin šilta bei skaidria jūra, aplink mūsų kojas zujo tuntai mažų žuvelių, kurios buvo absoliučiai nepavojingos. Tačiau kas kelis šimtus metrų pasitaikančiose salelėse gyveno po vieną žmogaus kūdikį. Idėja ta, kad kūdikis apsuptas šilto, malonaus ir maistingo oro, gerią jį iš aplinkos ir po truputėlį auga. O atskirtas jis nuo kitų, kad evoliucionuotų. Kas stipresnis, gudresnis, tas greičiau ir užaugs ir, ko gero, taps mūsų, žmonių, atstovu šioje planetoje. 

Staiga vienoje salelėje pamatėme kūdikį paklaikusiomis akimis. Jis graužė iš kažkur gautą žmogaus koją. Komisijos nariai iš baimės šastelėjo atgal, ramus likau tik aš vienas.

  –  Maža iš kur tą koją galėjo gauti,  –  aiškinau likusiems.  –  Mūsų laboratorijose pilna genetinės medžiagos tyrimams, gali būti, kad ši koja buvo išmesta į šiukšlyną, po to vandeniu pasiekė salelę, kur ją pasigavo kūdikis ir dabar, štai, graužia!

  –  Bet juk tai baisu!  –  piktinosi komisija.  –  Kaip taip galima!

  –  Nurimkit!  –  jau supykau.  –  Kūdikis yra tarsi naujas kompiuteris  –  kokias programas įrašysi, taip ir veiks. Kanibalizmo jis dar nesuvokia. ši koja jam tik užkandis. Jis nekaltas, kad rado būtent koją, o ne kokį nors arbūzą!

Kiek aprimę komisijos nariai vis tik paprašė koją iš kūdikio paimti, ką ir padariau. Mažylis, netekęs tokio skanaus ir sotaus patiekalo, gailiai tiesė rankutes, tačiau suvokęs, jog kojos atgal neatgaus, pradėjo traukti žuveles ir jas su pasimėgavimu valgyti.

  –  Na, matot,   –  pratariau,  –  viskas grįžo į normalias vėžes. 

Ilgai mes dar vaikščiojome po keistąją planetą, kol priėjome mūsų jūros pabaigą. Tai buvo skaidri siena, o už jos  bolavo nesvetingi akmenys, laukinė planeta, kur žūtum per kelias sekundes. Ten, vietoj mums įprasto oro, tvyrojo nuodingi dujų mišiniai, temperatūra svyruoja nuo -150 iki + 300 laipsnių. Išgyventi neįmanoma, tačiau, metras po metro, mūsų atkovota teritorija kasdien plėtėsi ir, igainiui, visa planeta turėjo tapti gyvenama ir malonia vieta: šilta, negilia ir skaidria jūra. Aišku, su salelėmis, kur būtų galima pamiegoti ar pasidėti daiktus. 

Kokiu būdu buvo plečiama gyvenamoji teritorija, liko paslaptimi, nes įkyri rytinė musė prabudino mane pačioje įdomiausioje vietoje. Taip pykau ant musės, kad bandydamas ją užmušti, smarkiai susitrenkiau delną bei ant kojos suorganizavau mėlynę. Juk per ją, zyziančią bjaurybę, žmonija neteko tiek įvairių inovacijų, o realūs Žemės mokslininkai nevalingai pravirko…

P.S. Sapnas ir nuotrauka – mano

Komentuokite