Po 12 bendro gyvenimo metų mano žmona užsimanė, kad vakarienei restorane ir į kiną aš pakviesčiau kitą moterį.
Ji man tiesiog pasakė: “Aš myliu tave, tačiau žinau, kad kita moteris tave taip pat labai myli ir norėtų pabūti su tavimi”.
Kita moteris, kuriai mano žmona prašė skirti dėmesį, buvo mano mama. Jau 19 metų po vyro mirties ji gyveno viena.
Mano darbas ir trys vaikai atimdavo beveik visą laisvą laiką, todėl ją lankydavau retokai.
Ir štai vieną vakarą jai paskambinau, kad pakviesčiau vakarienei ir į kiną.
– Kas atsitiko? Su tavimi viskas gerai? – ji iš karto puolė klausinėti.
Mano mama iš tų, kurios, vėlu metu skambant telefonui, nusiteikia pačiam blogiausiam.
– Aš pamaniau, kad tau bus malonu pabūti su manimi, – atsakiau aš.
Kelias sekundes patylėjusi mama atsakė: “Aš to labai noriu”.
Penktadienio vakarą važiavau pas ją ir lengvai nervinausi. Kai prie jos namo pristabdžiau savo automobilį, pamačiau, kad ji, ko gero, jaudinasi taip pat.
Ant pečių užsimetusi paltą ji stovėjo namo tarpdury. Jos plaukai buvo susukti gražiomis sruogomis ir ji vilkėjo suknelę, kurią buvo įsigijusi paskutinio santuokos jubiliejaus proga.
– Aš savo draugams pasakiau, kad šį vakarą praleisiu restorane su savo sūnumi ir tai jiems padarė gilų įspūdį, – sėsdama į automobilį pasakė ji.
Mes nuvykome į restoraną. Nors ne per daug prabangų, tačiau labai gražų ir jaukų. Mama įsikibo man į paranke ir ėjo taip, tarsi būtų pirmoji ledi.
Kai susėdome už stalo, man teko skaityti meniu, mat, mamos akys dabar matydavo tik patį stambiausią šriftą.
Kai perskaičiau pusę valgiaraščio, pakėliau akis ir pamačiau, kad mamos lūpose žaidžia nostalgiška šypsenėlė.
– Anksčiau, kai tu buvai mažas, meniu tau skaitydavau aš, – pasakė ji.
– Reiškia, kad atėjo laikas, kai už paslaugą susimoku paslauga, – nusišypsojau.
Vakarieniaudami labai įdomiai pabendravome, nors šiaip, lyg tai nieko ypatingo ir nekalbėjome. Mes, paprasčiausia, pasakojome apie paskutinius mūsų gyvenime atsitikusius įvykius. Tačiau mes taip įsijautėme, kad pavėlavome į kiną.
Kai ją parvežiau namo, ji pasakė: “Aš dar kartą su tavimi važiuosiu į restoraną. Tik sekantį kartą tave kviečiu aš”.
Aš sutikau.
– Kaip praėjo vakaras? – grįžus namo paklausė žmona.
– Puikiai. Daug geriau, nei aš galėjau įsivaizduoti, – atsakiau aš.
Po kelių dienų mano mamą ištiko infarktas ir ji mirė.
Tai įvyko taip staigiai, kad aš neturėjau nei mažiausio šanso ką nors pakeisti.
O dar po kelių dienų gavau laišką, kuriame buvo apmokėta sąskaita iš to restorano, kuriame mes su mama vakarieniavome. Prie sąskaitos buvo pridėtas laiškelis: “Aš apmokėjau sąskaitą už mūsų antrą vakarienę restorane. Tiesa, aš nesu įsitikinusi, kad galėsiu su tavimi pavakarieniauti. Bet kokiu atveju, sumokėjau už du žmones. Už tave ir tavo žmoną. Kažin, ar kada nors sugebėsiu tau paaiškinti, ką man reiškė mūsų vakarienė dviese: sūnau, aš tave myliu”.
Jums tikrai patiks šis graudus apsakymas Mamos meilė
