Photo by Nancy O’Connor on Unsplash
Šiandien mane aplankė žiaurus sapnas…
Sapnavau, kad esu Jurbarko apylinkėse, Vanagynės soduose ir ten stovi senas apgriuvęs namelis. Netikėtai ateina mano vaikystės draugas ir sako:
– Eik, aplankyk savo tėvus!
Ir rodo pirštu į tą apgriuvusį namelį. Turiu skaitytojus informuoti, kad mano tėveliai jau seniai iškeliavę. Bet per sapnus tai visai neatrodo keista.
Nueinu prie namelio, ten skylė grindyse – rūsys.
Iš rūsio į mane žvelgia mama ir tėtis. Staiga šalia manęs atsiranda sesuo (gyvena Jurbarke). Mes su ja nusileidžiam į rūsį. Tėvai stovi kampe ir žiūri į mus su seserimi. Staiga man pasidaro labai bloga, pradeda smarkiai plakti širdis ir aš sušunku:
– Aš negaliu čia būti! Čia yra du negyvi žmonės!
Mes visi dairomės aplinkui, o tada mama pasiūlo visiems lipti lauk.
Aš išlipu pirmas, po manęs – sesuo. Mama lipdama kopėčiomis paslysta ir krenta atgal, tėtis taip pat niekaip neužsikabaroja į viršų. Pabando dar kartą – niekaip.
Man labai gaila tėvų, tiesiu ranką mamai, tačiau ji staiga atsitraukia ir sako:
– Eikit, vaikai, iš čia ir gyvenkit. Tie du negyvėliai – tai mes…
Nukrėstas šiurpo atsibundu visas suprakaitavęs…
Daugiau mano trenktų sapnų rasite čia