Vyriška nuomonė apie moterišką paltuką

Po penkių valandų klaidžiojimo po didmiesčio džiungles, o jei tiksliau  –  po drabužių bei avalynės parduotuves, brangioji į namus įlėkė visai nepavargusi. Atvirkščiai, jos akys spindėjo, kartais pereidavo į svajingumo būklę, tačiau, mano bėdai, užkliuvo už tykiai bandžiusį į tualetą prasmukti padarą  –  mane.

 –  O!  –  nudžiugo mano auksas.  –  Ką veiki?

 –  Aš… Ai, čia tokį straipsniuką rašau…   –  nerišliai atsakinėjau, bandydamas nuspėti savo šios dienos likimą.

 –  O ką veiksi?  –  auksas ir toliau buvo žvalus.

 –  Tai nežinau… Gal eisiu pasportuoti…  –  ir toliau įtariai mekenau.

 –  Klausyk, turiu prašymą! Labai labai prašau…

Susidomėjau. Nors šiaip, visi prašymai dažniausiai būdavo susiję su reikalu kur nors nuvežti ar ką nors atlikti, tačiau, kad jos akyse išlikti nors kiek gerbtinu padaru, turėjau rodyti susidomėjimą ir degti troškimu kažkuo padėti. Taip ir atrodžiau.

 –  Nagi, nagi, kuo gi aš tau galiu būti naudingas?

 –  Na, žinai, juk aš ieškau paltuko,  –  pradėjo čiulbėti moteris.

Šiuo momentu norėjau ją pertraukti ir pasakyti, kad apie paltuko paieškas girdžiu pirmą kartą, tačiau buvau patyręs ir suvokiau, jog tokiu savo nesąmoningu nepastabumu geriau jai nuotaikos negadinti, todėl ir toliau įsitempęs, rodydamas susidomėjimą, pritariamai laukiau.

 –  Tai va. Perėjau viskas parduotuves. Įsivaizduoji  –  niekur nieko nėra! Bet tai kokia nesąmonė! Aš suprantu, kokiam Panevėžy ar Jurbarke nieko nebūna, bet čia  –  milijoninis miestas!

 –  Na bet rimtai  –  nesąmonė!  –  pritariau tik iš supratingumo. Šiaip, aš pats “paltuką” ar kitą aprangos dalį randu praktiškai pirmojoje didesnėje parduotuvėje, būtų tai Panevėžys ar Jurb… Na ne, Jurbarke gal ir nerasčiau. Nereikia taip jau susiprastinti.

 –  Bet, pala, o tai praeitą savaitę ko ieškojai?

 –  Ko, ko! Tai gi sakiau jau   –  pirštinių!

 –  Bet negavai?

 –  Tai aišku, kad ne! Kaip aš galėjau gauti pirštines, jei nežinojau, kokį išsirinksiu paltą?

“Tai kam, po velnių, pirmiau ieškojai pirštinių, jei jų negali išsirinkti be palto?!!!”  –  pagalvojau, tačiau ir toliau buvau ramus.

 –  Aišku… Tai kokios pagalbos tau reikia?

 –  Supranti, čia vienoj parduotuvėj radau du paltukus. Abu labai įdomūs, nežinojau, kurį rinktis. Man būtinai reikia tavo patarimo!

 –  Kur važiuoti? Toli ta parduotuvė?

 –  Ai, žinai, tas italas centre, kur pernai išsirinkau tuos rudeninius batelius su puskulniais?

 –  Aaaa… Nu jo, kažką pamenu,  –  vėl lemenau pasimetęs. Kryptis “italas” man nieko nesakė.

 –  Na, kaip tu neatsimeni! Gi dar pats sakei, kad man tie bateliai labai tinka prie anos dryžuotos striukės su kapišonu!

Čia jau aš visai susipainiojau, tačiau neišsidaviau, todėl jau žvaliai pasiūliau:

 –  Na ką gi, ruoškis, važiuojam!

 –  Aš gi pasiruošus, tu apsirenk,  –  moteris buvo atlaidi ir draugiškai nusiteikusi. Tik niekaip nesupratau, kaip ji sugeba po daugelio valandų paieškų, net minutei neprisėdusi, nerti atgal į svaiginantį šopingo pasaulį.

Bevažiuojant link centro (ačiūdie, tai vienintelis kelias, tad, iki šio momento dar visai sėkmingai vaidinau, kad žinau, kur yra tas jos italas), ji pati pasiūlė patogiausią automobilių stovėjimo aikštelę, supratau, kad šiuo atveju jos akyse išlikau protingas, parduotuves, gal net ir gimimo datas pamenantis vyras. O tai didelis pliusas.

 –  Na va, ir italas!  –  linksmai čiulbėjo auksas.

Užėjom į vidų. Matėsi, kad maniškė čia praleido nemažai laiko ir, ko gero, nukankino porelę  –  kitą parduotuvės darbuotojų, tačiau ją vis tiek apsupo kelios besišypsančios konsultantės, o viena, net nepasitikslinusi, nubėgo atnešti stebuklingųjų paltukų.

 –  Tu ten prisėsk,  –  metė maniškė žodelį ir man, nors pati buvo susikoncentravusi į atneštus drabužius. Tačiau moterys pasižymi tuo, kad vienu metu gali daryti kelis darbus, priešingai, nei dauguma vyrų.

Prisėdau patogiame krėsle. Maniškė užsimetė pirmąjį paltuką.

 –  Na kaip?   –  paklausė patenkintu balseliu.

 –  O, super!  –  buvau konkretus, nes tikrai patiko.  –  Aha, labai gražus!

 –  O tu pažiūrėk šitą,  –  moteris užsivilko antrąjį jos išsitrinktą paltą.

Tas buvo kiek keistokas, neįprastas. Man, turinčiam konservatyvias pažiūras drabužių atžvilgiu, nelabai patiko. Bet atsakyti reikėjo kažkaip gudriai, nes juk, jei ji šį paltuką išsirinko, jame, ko gero, yra “kažkas tokio”, ko aš įžvelgti nesugebu.

 –  Na, ir tas neblogas… Aišku, toks neįprastas, tačiau gana įdomus… O kaip tau pačiai atrodo?

 –  Pala, juk aš tave čia atsivedžiau, pasakyk savo nuomonę: kuris paltukas tau gražesnis?

 –  Tu nori, kad pasakyčiau tiesą?  –  drėbiau tiesiai šviesiai.

 –  Žinoma, tik tiesą! Juk tam ir klausiu tavo nuomonės, kad galėčiau išsirinkti!  –  užtikrino moteris.

 –  Na, tai žinok: man tikrai patiko tas pirmas modelis. O šitas  –  nei šioks, nei toks… Kažkoks varpelis… Jei bus šalta, šaltis eis pro apačią, arba turėsi šiltai apsirengt, bet, kam tada reikalingas paltas?

Tuo pačiu momentu supratau, kad nepataikiau. Ji apsiniaukė, tačiau vis dar bandė mane įtikinti:

 –  Tau tikrai šitas nepatinka? Pažiūrėk  –  tokio tikrai nieks neturės! Ir medžiagos kokios… Ne, tu gerai apžiūrėk!

Delsiau, vaidinau, kad dar kartą įdėmiai žiūriu. Aiškiau suvokiau, kad ji nori būtent šio paltuko. Susikaupiau:

 –  Bet tiksliai, kai pagalvoji  –  visos vaikšto, kaip iš inkubatoriaus! Su šituo tikrai būsi vienintelė. Žinai, tikrai fainas, tik tas pirmas įspūdis toks keistas, dėl neįprastumo… Ne, rimtai  –  super daiktas!

Parduotuvėje tarsi saulė patekėjo: moteris nušvito, dingo įtampa ir apsupusių mus konsultančių veiduose.

 –  Žinai, man irgi šitas labai patinka. Viskas  –  perkam!  –  pagaliau apsisprendė mano moteris.

 –  Perkam!  –  pritariau džiaugsmingai. O džiaugtis buvo kuo: bent šiai savaitei, gal ir mėnesiui nebereiks “patarinėti” ir valkiotis po drabužynus.

Tik niekaip negalėjau suprasti  –  kokio velnio reikėjo klausti mano nuomonės?

Photo by Khachik Simonian on Unsplash

*Jei Jums patiko šis tekstas, paremkite per Contribee arba PayPal.

Komentuokite