Vėžys: nuo Styvo Džobso iki Lanceo Armstrongo

Piktybiniai navikai tapo aktualiausi būtent XX amžiuje, nors jie egzistuoja visuose daugialąsčiuose organizmuose ir buvo aprašyti jau pačioje civilizacijos aušroje. Dabar vėžys aktualus dėl paprasčiausios priežasties. Pirma, atsiradus mikroskopui ir ląstelių identifikavimui, buvo išmokta jį tiksliai atpažinti. Antra, žmonija gyvena ilgiau, o mūsų civilizacija reikalauja sveikos ir aktyvios senatvės – ne ligotos ir ne neįgalios.

Mes visi sergame. Vienas iš keturių baltaodžių europiečių bent vieną kartą gyvenime susidurs su augliu,  nebūtinai piktybiniu. Kodėl baltaodžiai ir kodėl europiečiai? Nes ši populiacija yra geriausiai ištirta ir gyvena ilgiausiai. Tai visai ne „baltųjų viršenybė“, tai tiesiog biologinis faktas.

Bet koks auglys yra normalus žmogaus audinys, bent jau atsirado, kaip normalus. O svarbiausia jo savybė  –  nekontroliuojamas, nepriklausomas nuo išorės bei vidaus jėgų, ląstelių dalijimasis. Jo “elgesys” panašiausias į pasiutusio naminio gyvūno elgesį. Vietoj malonios, pūkuotos būtybės matome kraujo ištroškusią, agresyvią katę. Dėl nekontroliuojamo augimo piktybinis navikas auga nesustodamas, naikindamas aplinkinius organus ir audinius, platindamas metastazes ir galiausiai nužudydamas organizmo šeimininką. Pasiutligės nešiotojas nužudo savo šeimininką.

Didžiausia mūsų laimė, kad navikai nėra užkrečiami.

Nors, žinoma, apie tai sklando daugybė mitų ir klaidingų įsitikinimų. Šiandien panagrinėsime porą mano mėgstamiausių (mitų). Internete yra keletas veikėjų, tarp jų – net buvusių gydytojų, kurie, pasinaudodami didžiojo mokslininko ir nuostabaus žmogaus Oto Varburgo (Otto Warburg) vardu, internete prikaišiojo įvairių demotyvatorių, štai, kaip šis:

Labiausiai paplitęs itin pavojingas mitas: „Jokia liga, įskaitant vėžį, negali egzistuoti šarminėje aplinkoje.“

Visi puikiai žinome, kad mitai ir klaidingi įsitikinimai turi tam tikrą pagrindą, todėl manau ***, kad šiandien būtina šiek tiek pakalbėti apie Varburgą, jo tyrimus ir teoriją. Jis buvo labai įžvalgus žmogus, mirė 1970 m.

1926 m. Varburgas buvo nominuotas pirmajai Nobelio premijai už darbą apie mitochondrijas ir citochromo oksidazę, bet jos negavo. 1926 m. Nobelio fiziologijos ir medicinos premija buvo paskirta tuo metu gerai žinomam ir gerbiamam danų mokslininkui Fibigeriui (Johannes Fibiger). Jis, pirmiausia, buvo žinomas kaip infekcinių ligų specialistas, epidemiologas ir mikrobiologas. Jis dirbo kartu su Kochu, didžiąją gyvenimo dalį tyrinėjo difteriją, nustatė dvi difterijos atmainas, sukūrė serumą nuo difterijos, t. y. buvo labai gerbiamas, autoritetingas mokslininkas.

Jis atliko darbą, kuriame bandomąsias žiurkes maitino nematodais*, kuriuos pavadino Spiroptera carcinoma. Po to jis pastebėjo, kad žiurkių skrandžiuose atsirado auglys. Jis manė, kad tai skrandžio vėžys, kurį sukėlė kirmėlės. Darbas buvo gerai atliktas ir už jį jis gavo Nobelio premiją. Vos po metų šis darbas buvo paneigtas. Fibigeris neteisingai interpretavo mikroskopiją, neteisingai interpretavo histologinius duomenis. Žiurkės sirgo ne vėžiu, o uždegiminiais pseudotumorais. Apskritai visas mokslas ir praktika susideda iš niuansų. Mikroskopiniai niuansai apverčia pasaulį aukštyn kojomis. Fibigerio rezultatai buvo oficialiai anuliuoti. Nors Nobelio premijos, žinoma, iš jo niekas neatėmė, nes pagal Nobelio komiteto taisykles, jei premija paskirta, ji negrąžinama, kad ir kas nutiktų.

Fibigeris, žinoma, buvo nusiminęs, bet jo autoritetas nenukentėjo. Visi suprato, kad jis buvo puikus infekcinių ligų tyrėjas, o šis darbas buvo tik sąžininga klaida.

Kodėl aš jums apie tai pasakoju? Tai labai svarbu ir įdomu. Mes nutolome nuo Varburgo, bet tai žmonės, su kuriais jis gyveno ir su kuriais petys į petį ėjo sudėtingu eksperimentinės onkologijos keliu. Tuo pat metu, kaip ir Fibigeris, 1926 m. didysis japonas Yamagiva (Yamagiwa Katsusaburō), kuris, beje, pasidalijo premiją su Fibigeriu, pateikė nepriekaištingą, pavyzdinį cheminės kancerogenezės modeliavimo tyrimą.

Visi jau seniai žinojo apie „kaminkrėčių ligą“, tačiau Yamagiva eksperimentiškai atkūrė „kaminkrėčių ligą“ triušiams. Čia labai svarbios detalės. Yamagiva komanda paėmė 140 triušių ir dvejus metus kasdien tą pačią ausies vietą, kurioje buvo nuskusta oda, tepė žvakių degutu ir suodžiais. Lygiai dvejus metus! 140 triušių! Kasdien, toje pačioje vietoje! Odos vėžys šioje vietoje atsirado 5 % bandomųjų gyvūnų, 2 % jis buvo metastazavęs. Dervos, suodžiai yra bene agresyviausias, akivaizdžiausias ir pavojingiausias cheminis kancerogenas. Dervos ir suodžiai – tai automobilių išmetamosios dujos, pramonės išmetamosios dujos, degančios šiukšlės, cigaretės. Tačiau atkreipkite dėmesį: stipriausias ir agresyviausias kancerogenas, dvejus metus, kasdienis monstriškas poveikis – ir tik 5 % virto vėžiu. Tai labai svarbu.

Varburgas tęsė savo darbą ir 1931 m. gavo Nobelio premiją už darbą apie ląstelių kvėpavimą normaliuose ir navikiniuose audiniuose. Jis padarė labai svarbų atradimą. Dabar pabandysiu tai paaiškinti visiems suprantama kalba.

Normali, nesidalijanti ląstelė gyvena iš energijos, kurią gamina mitochondrijose. Pagrindinis energijos šaltinis yra gliukozė, t. y. cukrus. Dauguma mūsų valgomo maisto vienaip ar kitaip virsta cukrumi, gliukoze. Deguonies pagalba, gliukozė oksidacinio fosforilinimo būdu paverčiama ATP.

Grubiai tariant, iš vienos gliukozės molekulės oksidacinio fosforilinimo metu, esant deguonies pertekliui, susidaro du šimtai ATP molekulių. Jei nėra deguonies, fosforilinimas neįmanomas. Gliukozė suskyla iki laktato vienu žingsniu, išsiskiria tik dvi ATP molekulės (100 kartų mažiau). Tai labai neefektyvus metodas. Todėl ir kvėpuojame – kad gyventume. Taigi Varburgas nustatė, kad piktybinės ląstelės, net esant deguonies pertekliui, naudoja glikolizę, o ne oksidacinę fosfolizę. Tiksliau, apie 95 % energijos vėžio ląstelės gauna iš glikolizės ir tik 5 % – iš oksidacinės fosfolizės.

Susidaręs laktatas sukelia vietinį pH sumažėjimą – tai pieno rūgštis. Taigi Varburgas nustatė, kad navikinis audinys yra lokaliai parūgštintas. Ką reiškia „parūgštintas“? Tai nereiškia, kad jis chemiškai rūgštus. Normalus ph yra 7,4 ±0,04, todėl 7,3 parūgštinimas būtų gana nerūgšti aplinka. Bet kuri didesnė nei septynių balų vertė yra šiek tiek šarminė arba neutrali aplinka.

Laktatas (pieno rūgšties druska) yra būtinas ir svarbus. Pirma, tai papildomas energijos šaltinis, jis metabolizuojamas kepenyse, grįžta, atkuriamas iki gliukozės arba įtraukiamas į Krebso ciklą ir yra tolesnis energijos šaltinis. Kaip maitinasi normali ląstelė ir kaip maitinasi auglio ląstelė?Dėl vaizdingumo paimsime visiems suprantama pavyzdį.

Įprasta ląstelė paima obuolį ir jį suvalgo: kanda vieną, du , dvidešimt kartų, kol obuolio nelieka. Tada graužtukas tvarkingai išmetamas. “Graužtukas”  –  tai  vanduo ir anglies dioksidas. O štai vėžinė ląstelė prieš save laiko visą obuolių dėžę, paima vieną obuolį – atsikanda ir išmeta, paima kitą, atsikanda kartą ir vėl išmeta. Pirmoji ląstelė per 20 kąsnių suvalgo visą obuolį, o antroji  –  įkanda 20 obuolių ir juos išmeta (20 laktato molekulių). Taigi, antroji, kuri obuolius tik apkramto, turi gliukozės perteklių, todėl yra toks vaizdingas terminas: „auglys yra gliukozės spąstai“.

Noriu pasakyti, kad tai būdinga ne tik augliui. Iš tikrųjų būtent taip elgiasi embrioninis audinys, priešingai nei subrendęs audinys. Jis sunaudoja didelį kiekį gliukozės, naudoja aerobinę glikolizę. Ką tai suteikia embrioniniam ir vėžiniam audiniui? Tai suteikia atsparumą hipoksijai**.  Jai deguonis nėra toks gyvybiškai svarbus kaip normaliai subrendusiai ląstelei.

Stebėdamas visą šį reiškinį, Varburgas padarė klaidingas išvadas. Jis nusprendė, kad pieno rūgšties perteklius ir audinių rūgštėjimas yra naviko augimo priežastis. Žinoma, jis supainiojo vežimą ir arklį. Beje, jis suprato, kad aerobinė glikolizė leidžia augliui augti trūkstant kraujo. Nes auglys, kai auga, užima nemažą tūrį, kai kur kubinius milimetrus, vėliau – centimetrus. Kraujas, kraujagyslės auga daug lėčiau, todėl naviko audinio išemija yra svarbus jo vystymosi etapas. Ir Varburgas, žinoma, invitro bandė gydyti savo modelius. Į puodelius ir mėgintuvėlius jis pridėjo sodos ir manė, kad ji sustabdys auglio augimą. Nieko panašaus neįvyko. Yra daugybė buferinių sistemų. Geriausiai žinoma yra karboanhidrazė, kuri perteklinę natrio druską, angliarūgštę paverčia valgomąja druska, anglies dioksidu ir vandeniu, kuris labai greitai pašalinamas, metabolizuojamas.

Organizmas turi daugybę buferių, kurie išlygina daugiau ar mažiau priimtiną valgomosios sodos kiekį, nors, žinoma, jei sušvirkšti toksišką valgomosios sodos kiekį, gausime… Na, tiesiog, paimkite pusę pakuotės valgomosios sodos, praskieskite ją vandeniu ir sušvirkškite į veną. Kas nutiks? Mirtis. Prasidėtų dekompensuota alkalozė, traukuliai, inkstų nepakankamumas, smegenų edema, kvėpavimo sustojimas. Ar galite taip gydyti vėžiu sergantį pacientą? Žinoma, ne, tu jį nužudytum. Taip pat sėkmingai tada jam galite skirti anglies monoksido arba kalio cianido. Tačiau kai kurie entuziastai, deja, ir toliau maitina žmones soda ir mitais, kad soda gali kažkaip padėti. Taip nėra.

Vienas akivaizdus nemokšiškumo pavyzdys buvo užfiksuotas Italijoje . Tulio Simončinis (Tullio Simoncini), buvęs gydytojas, kuris buvo diskvalifikuotas, iš kurio buvo atimta licencija, nuolat diegė visiškai klaidingą teoriją, kad vėžys yra liga, kurią sukelia Candida albicans grybeliai, t. y. pienligė, ir kad ją reikia gydyti soda. Vienas ar du pacientai mirė nuo toksinės natrio bikarbonato dozės. “Gydytojas” buvo įkalintas ir tebėra kalėjime. Labai akivaizdus ir pagrįstas rezultatas.

O kaip su Varburgo atradimu? Juk gydyti soda negalima. Metabolinė acidozė ir padidėjęs gliukozės suvartojimas yra tik teoriniai dalykai. Tačiau ne viskas taip paprasta! Varburgo atradimas tapo didžiausiu XX a. pabaigos – XXI a. pradžios moksliniu ir praktiniu atradimu.

Kadangi navikas yra gliukozės gaudyklė, tai reiškia, kad radioaktyviuoju preparatu pažymėta gliukozė navike kaupiasi intensyviau. Paimama gliukozė, ant jos uždedama radioaktyvioji žymė ir sušvirkščiama į organizmą, o tada ieškoma, kur yra padidėjusio jo kaupimosi židinių. Šie židiniai greičiausiai atitinka naviko augimą. Jei tai suderinsime su kompiuterine tomografija, t. y. aiškiu anatominiu-topografiniu vaizdu, gausime PET kompiuterinę tomografiją – revoliucinį šiuolaikinį piktybinių navikų diagnostikos metodą. Visa tai – 1926 m. Oto Varburgo atradimo dėka, kuris klydo dėl savo atradimo išvadų, tačiau atliko nepakartojamą darbą.

Žmonės laikosi įvairiausių dietų, gydosi akupunktūra, vartoja žoleles ir kitas priemones, užsiima pozityviomis praktikomis – turiu omenyje įvairiausius autotreningus, meditaciją ir kitus dalykus. Štai puikus 2018 m. atliktas amerikiečių tyrimas, susijęs su “Complementary Medicine” (papildoma medicina) – alternatyviąja medicina ir visu tuo, ką išvardijau aukščiau. Buvo išanalizuota beveik du milijonai pacientų. Visi šie pacientai sirgo išgydomomis vėžio formomis. Taigi, buvo įrodyta, kad jei jie taikė visas šias praktikas skirtingais gydymo etapais – dietas, akupunktūrą, meditaciją – jų ilgalaikis išgyvenamumas sumažėjo 5 %, o tai yra labai rimta. Prieita išvados, kad pagrindinė priežastis – vėlavimas atlikti pagrindinį kvalifikuotą gydymą. Paprastai toks žmogus išklauso gydytoją ir, užuot iš karto sutikęs su tuo, kas jam paskirta, padaro ilgesnę ar trumpesnę pertrauką ir bando gydytis pats, o tada grįžta pas gydytoją.

Ryškiausias tokio neracionalaus elgesio pavyzdys, žinoma, yra garsus verslininkas Styvas Džobsas. 2003 m. Džobsas kreipėsi į medikus, jam prasidėjo inkstų dieglių priepuolis dešinėje pusėje, jam buvo atlikta kompiuterinė tomografija, kurios metu paaiškėjo, kad kasos galvutėje yra nedidelis 1 cm dydžio auglys. Atlikus biopsiją paaiškėjo, kad tai neuroendokrininis vėžys, navikas T1N0M0, o tai, onkologų kalba, yra ankstyviausia ir sėkmingiausia stadija. Be to, histologinė forma buvo labai palanki išgydyti pacientą ir jis būtų likęs sveikas visą gyvenimą.

Ponui Džobsui buvo pasiūlyta operacija, kurios šis atsisakė. Jis tada jau buvo veganas, netgi tapo vaisiavalgiu, pradėjo deginti žvakes ir rūkyti aromatinius aliejus Tibeto medicinos centruose, užsiimti akupunktūra bei meditacija. Po metų apmąstymų p Džobsas grįžo pas chirurgus, jam buvo skubiai atlikta operacija, tačiau situacija jau buvo prasta. Per metus metastazės pasiekė kepenis. S. Džobsą gydė visa šalis, visos JAV. 2009 m. jam visiškai atsisakė kepenys, tačiau buvo persodintos. Tuo metu organizme jau buvo neperitoninių metastazių, o liūdna ligos kulminacija prasidėjo 2011 m. Negalima jam nepapriekaištauti  –  tai akivaizdi nepagrįsta savivalė. Jei p. Džobsas būtų sutikęs su medikų išvadomis 2003 m., būtų likęs gyvas ir sveikas…

Visiškai priešingas pavyzdys – garsaus dviratininko Lanceo Armstrongo istorija. Būdamas 25 metų, jis susirgo kairiosios sėklidės vėžiu, kuris buvo pažengusios stadijos: metastazės buvo smegenyse ir plaučiuose. 28 mazgai plaučiuose ir 2 mazgai smegenyse, dešiniajame pusrutulyje. Vienam iš jų jau buvo spaudžiamas  regos centras – dviratininkas pradėjo akti. Specialistų vertinimu, Armstrongas turėjo 3 proc. tikimybę pasveikti, tačiau jis buvo labai drausmingas ir drąsus žmogus.

Jam buvo pašalintas pirminis navikas, taikyta chemoterapija, tada atlikta kaukolės trepanacija. Sportininką operavo garsus neurochirurgas Skotas Šapiro. Po to tęsiama chemoterapija, vėliau – ilgas sveikimo periodas.

Armstrongas grįžo į sportą būdamas 27 metų! Septynis kartus laimėjo 3000 km lenktynes Prancūzijoje (Tour de France) ir dukart „Ironman“ varžybas. 2001 m. jis buvo diskvalifikuotas už dopingo vartojimą, bet tai jau kita istorija, manau, kad tai gėdinga istorija, visų pirma Amerikos sportui. Chemoterapeutai sportininką pumpavo eritropoetinu ir hormonais, tai akivaizdi tiesa.

Baigdamas noriu pasakyti, kad onkologijoje nėra tiesioginių banalių priklausomybių. Jūs negalite sakyti “darykite tai ir jums atsitiks tai”. Onkologijoje priežastiniai ryšiai egzistuoja, taip sakant, „priežastinių tinklų“ pavidalu. O aš sakyčiau, kad “laukų”. Čia labiau tiktų matematinė kalba. Tūkstančiai mokslininkų, šimtai institutų, įvairių specialybių mokslo darbuotojų nuolat atlieka įvairius tyrimus. Nuo matematikos iki genetikos, nuo klinikos iki fizikos. Tik jie leis išspręsti šią problemą.

Ir svarbiausia: pasitikėti galima tik bendruomenėmis ir bendruomenių atstovais. Tik ne vienišais “autoritetais”, kad ir su įvairiomis regalijomis. Nuo šios ligos gali padėti tik profesionalų komandos.


*Nematodai – apvaliosios kirmėlės Nematodes, paplitusios visame pasaulyje; kūnas 0,3 mm – 40 cm, retai iki 8 m ilgio; neturi kraujotakos ir kvėpavimo sistemų; parazitiniai n. vystosi tarpiniuose šeimininkuose; n., gyvenantys gėluosiuose vandenyse, jūrose, dirvožemyje, minta bakterijomis; n. yra augalų, gyvulių, paukščių ir žmogaus parazitai, sukeliantys jų ligas.

**Hipoksija arba deguonies badas – reiškinys, kai organams ir audiniams stinga deguonies arba kai audiniai nesugeba panaudoti juose esančio deguonies.

***Paruošta pagal Sergejaus Polikarpovo, medicinos mokslų daktaro, Lapino klinikinės ligoninės Vėžio chirurgijos skyriaus vadovo (stažas  –  21 metai), aukščiausios kategorijos gydytojo  –  onkologo pranešimą..

*Jei Jums patiko šis tekstas, paremkite per Contribee arba PayPal.

Komentuokite