Skip to content

Vabalas mokslininkas

Įsijungiau per jotūbę 2000 – ųjų gabaliuką, taip sentimentai suėmė, kad, užtikęs kambary vabalą, nusprendžiau jo netraiškyti.

Prikišau delną – ans susigūžė. Toks vaizdas, kad suvokė, jog dabar mirtis jį aplankė. O aš gi žudyt netrokštu, tik pagelbėt noriu.. Sustingo vabalas, apsimetė negyvu pagaliuku, nukrito man į saują…

Išnešiau laukan, vabaliukas laisvę pajutęs sparnelius iškėlė, nuskrido.

O man širdy gera, kad padarą gyvą palikau.

Po to galvoju: o juk vabalai ir vabzdžiai visokie, juk yra mūsų planetos valdovai! Jei iš kitų planetų atskristų ateiviai, pirmiausia pastebėtų vabalus, kurių biomasė tūkstančius kartų lenkia žmonių ir, apskritai, žinduolių, biomasę! Tad, kas šios planetos šeimininkai?

O vabalas galėjo būti vabalų civilizacijos atstovas, netgi koks mokslininkas, kuris vyko tirti kvailų didelių padarų – žmonių, gyvenimą ir elgseną.

– Aš tyriau vaikštantį šiltą mėsos ir plaukų kalną, – išdidžiai aiškino vabalas vabalų – mokslininkų konferencijoje. – Jie nėra jau tokie buki, kaip mes žinojome!

– Kolega, pagrįskite savo teiginį! – nesutiko vabalas taškuotais antsparniais. – Kaip žinome, tie kalnai iki tiek buki, kad judėdami gali ant mūsų užminti, gali mus įkvėpti ar net suvalgyti, nors šiaip jie minta kitais šiltais kalnais ir žalumynais!

– Galbūt šitas buvo išskirtinis, – kalbėjo manasis vabalas, – gal labiau už kitus išsivystęs, juk pajuto empatiją man!

– Atvirkščiai, – nesutiko taškuotasis. – Jis išsigimėlis, mutantas, nukrypęs nuo savo prigimties!

– Gali būti, – nesiginčyjo manasis.

O man smagu, kad vabalai konferencijoje mane aptarinėjo. Juk visiems malonu dėmesio sulaukti.

Jums tikrai patiks linksmas pasakojimas Mikas ir panda

Komentuokite