Jis tampė mane po kalnus. Šunelio vardas – Bagzis. Nuotrauka iš asmeninio albumo
Ilsėdamasis kalnuose, susipažinau su netoliese namelį turinčiu kaimynu. Pasirodo, medžiotojas jis, ir šunį didelį turi. Medžioklinį.
Vieną dieną kaimynas pasakė, kad nuo pat ankstaus ryto išvažiuoja reikalais, o aš, geros širdies būdamas, pasisiūliau ryte jo šunį pavedžioti.
Paaiškino, kas ir kaip, kur vedžioti, kaip laikyti pavadėlį.
Kitą dieną išėjau į pasivaikščiojimą, aišku, su šuneliu. Kad jis, rupūžė, stipresnis už arklį, sužinojau tik bėgte užbėgęs į kalną! Užtempė!
Akies krašteliu spėjau pamatyti, kaip pusiaukelėje į kalną sustoję pailsėti turistai su nustebę ir su pavydu žiūrėjo į pro juos kalnan bėgantį žmogų su šunimi. Pagal “kalniečių” tradicijas, sveikintis privaloma su kiekvienu sutiktu žmogumi.
– Sveiki! – rėkiau uždusęs, tačiau atsakymo išgirsti nespėjau, nes pradėjome leistis į pakalnę.
Bėgiojimu užsiiminėjau tik jaunystėje, bėgiojimas man nepatinka, netinka, apskritai, tai ne mano stichija!
Tik ne šį kartą!
Nuo kalno šuoliavau, kaip bėgikas iš Etiopijos, jei kiek pristabdydavau, šuo mane vilkdavo, kedai slysdavo žvyru ir tada aš jausdavausi tarsi ant slidžių. Tačiau pusnaujų kedų buvo gaila, todėl vėl pasileisdavau šuoliais ir taip mes nusileidome į pakalnę.
Bėgome greitai ir be sustojimų.
Ačiūdie, šunelis užsimanė pasituštinti ir ši trumpa minutėlė buvo visas mano poilsis.
Pagaliau apsisukome bėgti atgal į namus. Turistai tebesiilsėjo. Vėl pralėkiau pro juos, šį kartą nuo kalno, manau, kad jie tikrai ir vėl buvo nustebę.
Pagaliau abu uždusę atbėgome į namus, šuo nuskubėjo lakti vandens, o aš vis dar apsvaigęs nuo netikėtumo ir greičio, atsisėdau ant žemės – pailsėti.
Smagus turiningas rytas gamtoje.
Jums tikrai patiks linksmas pasakojimas ‘Nervai ir rūkymas”
