Turguje

 –  Trys kempinėlės už penkiasdešimt!   –  priėjus turgų pasitinka pirmieji prekiautojai.

 –  Levandos, levandos, levados,  –  moteriškė kiša kažkokius mėlynos spalvos maišelius.  –  Po šimtą!

 –  Peiliai, galandu peilius,  –  jau kiek tyliau reklamuojasi pagyvenęs vyras. Šalia jo  –  rankinis aparatas su akmeniu galandymui..

Prasispraudžiam pro pirmąjį gynybinį ruožą, įeinam į didelę aikštę, dengtą peršviečiamu plastikiniu stogu. Aikštės viduryje vyksta gyva prekyba vaisiais bei daržovėmis, o pakraščiai apstatyti mažomis maisto parduotuvėlėmis, mėsinėmis, kepyklėlėmis, pieno produktų paviljonais.

 –  Pirmiausia  –  į mėsinę!  –  nurodinėju savo moteriai. Ji nesiginčija.

Mėsinėje grūstis: atšalus orams visi netikėtai pajuto mėsos teikiamą naudą. Prisimenu, kad su kaimynų sutarėm virti avių galvas.

 –  Galvų turit?  –  šaukiu į mane žvilgsnį metusiam mėsininkui. Mes pažįstami jau kelinti metai, bendraujame betarpiškai.

 –  Labas,  –  atsako mėsininkas.   –  Viena yra, jums kiek?

 –  Man keturių,  –  galvas sutarėm virti kartu su kaimynu, tad, su viena nėra ko ir prasidėti.

 –  Tai va, viena tik…

 –  Nieko. O galima užsisakyti, kitam savaitgaliui?

 –  Be abejo,   –  mėsininkas ant seno kasos čekio užrašo telefono numerį.  –  Skambinkit penktadienį, paliksiu.

 –  Dėkui, tada duokit kilogramą maltos kiaulienos.

Mėsininkas atrenka gražų mėsos gabalėlį ir čia pat jį sumala.

 –  Kilogramas du šimtai bus gerai?  –  perklausia.

 –  Gerai.

Išbėgame į kitą paviljoną: pieno produktų. Turime užduotį nusipirkti varškės sūrio kepimui, sūrio moters mėgstamiems sumuštiniams ir spirgų. Spirgai, be abejo, man.

 –  Sveiki, lietuviai!  –  varškės sūrio pardavėjas jau pradeda skirti, kad mes ne rusai. Serbams visi iš buvusios TSRS  –  rusai. Po to jau seka ukrainiečiai, o lietuviai  –  tikra egzotika. Tačiau visada gelbėja paminėtas Sabonis, Marčiulionis ir, apskritai, lietuviškas krepšinis. Bet šiaip Lietuva jiems egzotika, kaip mums koks nors Dramblio Kaulo Krantas. Kažkas panašaus, kaip “a, žinau Lietuvą: mes su draugais Rygoj gėrėm Vana Tallin’ą!”

Varškės sūris keliauja į pirkinių krepšį: sekančią savaitę jis bus pakeptas ir sukirstas su pomidorais bei kitokiomis daržovėmis.

Prie “buterbrodinio” sūrio eilutė. Pagyvenusi moteriškė niekaip nesugalvoja, ko nori. Pardavėjas aprodo sūrius, rūkytus bei vytintus lašinius, įvairius sausus delikatesinius mėsgalius, dešras, netgi namuose virtą šaltieną. Paviljone dingsta elektra.

 –  Norėčiau štai šių lašinukų,  –  moteris pirštu parodo gražų dryžuotą rūkytų lašinukų gabalėlį.  –  Tik prašyčiau supjaustyti!

Mane visada stebino pirkėjai, kurie parduotuvėje ar turguje, pirkdami rūkytus ar vytintus mėsos gaminius, prašo juos supjaustyti. Beje, čia kiekvienas pardavėjas turi pjaustymo aparatus, tokia paslauga jiems   –  įprasta. Bet man ir dabar neaišku: kam pjaustyti, kad produktas pradėtų džiūti? Ačiūdie, namuose peilių dar yra, rankos lygtai nenupuvusios…

Moteriškės vyras tyli. Gal jam gėda, kad juo nepasitikima, juk mėsos pjaustymas  –  itin vyriškas dalykas.

 –  Deja, negaliu jums padėti,  –  šypsosi pardavėjas,  –  kaip matote, dingo elektra.

 –  Oi, tada nereikia,  –  moteris atstumia lašinukus.  –  Ką čia dabar nusipirkus?

Susižvalgau su savo moterimi, abu nustebę: atsisakyti lašinių dėl to, kad jų pardavėjas nesupjausto!!! Išlepimo viršūnė!

Pirkėja taip pat sumišusi: ką gi čia išsirinkus? Pardavėjas žvilgteli į mus, mirkteli:

 –  Ponia, prašau, paragaukite šaltienos,  –  atkiša lėkštute su šaltienos gabaliukais. Po to kreipiasi ir į jos vyrą.  –  Prašau, ragaukite ir jūs. O aš kol kas aptarnausiu kitus.

Pagyvenusi moteris su vyru patenkinti ragauja šaltieną, o į mūsų krepšius keliauja naminis sūris, puskilogramis spirgų.

 –  O dešra?  –  perklausia pardavėjas. Priprato, kad kiekvieną savaitgalį perku nuostabią vytintą dešrą.

 –  Eeee, šį kartą apsieisiu,  –  atsakau liūdnai. Na, nemoku aš dešros valgyti: kad ir kiek jos nusipirkčiau, per savaitgalį visa ji būtų sutvarkyta. Tik vieną kartą, pamenu, iki antradienio ištempiau, bet ir tai dėl to, kad dvi dienas išvykęs buvau… Ne, jei nemoku valgyti, tai ir nereikia.

Išeinam iš paviljono.

 –  Dar liko svogūnai, pomidorai ir žalumynai paprikoms,  –  vardija mano moteris.

Mat faršą pirkome, kad pasidaryti įdarytų paprikų. Žalumynai  –  tai salierų, petražolių lapai, poras,  namuose dar pridėsiu kieme augančių mėtų, raudonėlio bei rozmarino. Mėsos ir žalumynų santykis panašus: kuo daugiau žolės, tuo skanesnis patiekalas.

Braunamės pro prekystalius, nukrautus raudonomis saldžiosiomis paprikomis: dabar pats sezonas, žmonės jas perka dešimtimis kilogramų, o po to namuose kepa ir ruošia įvairius patiekalus žiemai. Mes šiuos darbus atlikome jau praeitą savaitgalį, todėl į paprikas nekreipiame jokio dėmesio.

Aikštės centre, prie vandens čiaupo, muzikuoja jaunas smuikininkas. Muzika nuostabi, mano absoliučios klausos negadina nei viena ne vietoje paleista gaidelė. Priešais jį, ant žemės, atviras smuiko futliaras, beveik pilnas kupiūrų. “Primetu”, kad vien šiuo metu jaunuolis jau turi apie 50 eurų, kas šioje šalyje yra gana nemaži pinigai.

 –  Gerai varo,  –  pratariu savo moteriai.

 –  Puikiai,  –  pritaria ir ji, tačiau stovėti ir žiopsoti nėra kada, braunamės toliau.

Nusiperkame pomidorų, keistu pavadinimu “jaučio širdis”, svogūnų, žalumynų, dar susigundome penkiomis aštriomis paprikomis ir pasukame link išėjimo.

 –  Žiūrėk, slyvos! Keista, kad dar auga,  –  nusistebi maniškė.

 –  Čia vietinės, serbiškos?  –  paklausiu pardavėjo.

 –  Tai aišku!  –  nustemba jis.   –  Pas mus pietuose jų dar pilna!

 –  Duokite kilogramą,  –  susigundo maniškė.

 –  Bet gi tu norėjai vynuogių!

 –  Dabar užsimaniau slyvų. O vynuogių pirksiu kitą savaitgalį.

 –  Nu gerai.

Vietinės vynuogės Serbijoje pardavinėjamos iki žiemos. Kai jos baigiasi, atvežamos kaimynų  –  makedoniečių. Kaip jie jas išlaiko  –  man didžiulė paslaptis, tačiau Belgrade visai normalus dalykas vasario mėnesį pirkti vietines (beveik vietines  –   makedonietiškas) šviežias vynuoges. Su importinėmis, pavyzdžiui, iš Turkijos, nėra net ko lyginti: skanesnės, daug skanesnės!

Nesu vaisių mėgėjas, tačiau moterys jau tokios: mėgsta viską, kas saldu, jau geriau tada lai perka vietinius vaisius, nei mėgaujasi visokiais pyragaičiais.

 –  Grybų imam?  –  dar perklausia maniškė. Mat, maisto organizacija namuose užkrauta ant mano stiprių pečių,  dėl produktų (išskyrus vaisius) atsakingas esu aš.

 –  Tai, kad nieko tokio nedarysim. Dar biškis liko iš praeito karto, užteks.

Paliekame turgų. Apsikrovę krepšiais bei kuprinėmis spėriai žingsniuojame link automobilio. Iš toli vis dar atsklinda turgaus balsai:

 –  Levandos, levandos… Trys už penkiasdešimt…

*Jei Jums patiko šis tekstas, paremkite per Contribee arba PayPal.

Komentuokite