Skip to content

Tikrasis kryžius

Žmogus tašo kryžių, kai baigs, pastatys šalia gryčios, prie kelelio. Dvi savaites drožia, obliuoja, šmirgeliuoja, lakuoja…

Pagaliau kryžius pastatytas.

Žmogus, pastatęs kryžių, tyliai sau džiaugiasi: gerą darbą padariau. 

Kam gerą? 

Tik sau. Nusiraminimui: va, koks aš dvasingas ir darbštus. 

O juk vietoj tų dviejų savaičių kryžiaus dailinimo, galėjo nueiti pas kaimynę močiutę ir malkas sukapoti. Ana jau vos paeina, vaikai iš miesto retai lanko. 

Bet…

Kas gi tada jį, kryždirbį, pagirs? Apart tos močiutės? Juk darbo rezultatas  –  kapotos malkos, nelabai iš šalies ir matomas, o ilgainiui ir sudegs jos… Kas gi, be senolės, prisimins?

O kryždirbiui reikia, kad jį girtų, žavėtųsi juo ir gražiu žodžiu minėtų.

Tik Dievas nuliūdęs į žmogelį žiūri…

“Vaikeli, ne stabų man reikia… O tavo gerumo ir meilės aplinkiniams, pagalbos bei užtarimo… Pagalba silpnesniems už tave  –  pati brangiausia, pati geriausia dovana Man, tavo kryžius, kurį aš priimčiau į Save…”

Bet kryždirbys viso to negirdi. Šiandien užsiėmęs savo kūrinio dailinimo darbais  –  reikia nudažyti drėgmei atspariais dažais. Darbo daug, klausytis keistų šnabždesių savo sieloje nėr kada. 

Gal kada nors…

Gal jums patiks mistinis pasakojimas „Išeivis“?

*Jei Jums patiko, galite mane pavaišinti kava ar taure vyno!

Dalinkitės

Komentuokite