Skip to content

TAI darydavau net tarnaudamas okupantų kariuomenėje

nebegaliu ilgiau tylėti,esu kitoks,krapštyti nosį,patinka krapštyti nosį

1986 – 87 metai. Aš dešinėje su geriausiu draugu, ukrainiečiu Igor Fedorenko. Kažkur Kolos pusiasalyje…

Nebegaliu ilgiau tylėti

Sprogo mano iki šiol, lyg balionas pūtusis kantrybė. Tuo labiau, kad šie laikai patys tinkamiausi “prisiduoti”, tai yra, atsiverti ir pasakyti, kad esu kitoks..

TAI darydavau, kiek tik pamenu save. Be TO negalėjau gyventi ir, jei kartais būdavo liūdna ir sunku, TAI visada padėdavo nusiraminti, susikaupti, pasiruošti tolesniam gyvenimui. Taip, TAI daryti yra gana malonu.

Kiek pamenu, kai apie TAI sužinojo mano tėvai, griežtai uždraudė taip elgtis. Be abejo, TAI daryti man draudė ir vaikų darželyje, ir mokykloje. Netgi tarnaudamas tolimoje Šiaurėje, okupantų kariuomenėje, negalėjau atsipalaiduoti ir nuo visų slėpdavau, jog man labai patinka TAI daryti.

Gyvenime buvo ne viena nejauki akimirka, kai mane užklupdavo darant TAI, jausdavausi tarsi nusikaltėlis, nors, aš žinau  –  TAI daryti galima, nes aš esu toks, kuris be to negali gyventi. Tai  –  mano kasdienybė, žinoma, ne visada pasiseka viską atlikti iki galo, teisingai, nes TAI geriausia darosi, kai esi pavargęs ir net kiek ligotas. Tada didžiausias malonumas.

Dabar, kai visi, esantys KITOKIE viešai prisipažįsta, kai jų unikalumai netgi tampa vertybėmis ir jie gali siekti bei pasiekia netgi aukštų valdžios postų, aš pradedu suprasti, kad būti KITOKIU yra netgi geriau ir, be abejo, būtina, tiesiog privaloma visiems apie tai sakyti! Sakyti kiekvieną dieną, aiškinti, rodyti, nes mes ir tokie, kaip aš, taip pat esame žmonės, nors smerkiami, ujami ir kitaip kankinami. Tačiau mes unikalūs!

Noriu paklausti, gal mano skaitytojų tarpe yra tokių pačių, kaip aš? Ta prasme, ar dar kam nors patinka krapštyti nosį?

Gal jums patiks Nesvietiškas sielos tyrumas

Komentuokite