Stalino gimtadienis

 –  Eisim į Stalino gimtadienį, pagalvok, ką apsirengsi,  –  perspėjo mane vaikystės draugas.   –  Beje, Josifas Visarionovičius mėgsta tvarkingą, klasikinę aprangą. Jei turi karišką mundurą, bus pats tas, o ir ordinus su medaliais būtinai pasikabink. Tik nepersistenk  –  vis tik turi už generalisimą kukliau atrodyti.

 –  Klausau,  –  atsakiau kariškai lakoniškai. Tai, kad sapnuoju, tada nesuvokiau, viskas atrodė tikroviška, netgi pernelyg tikroviška, per gyvenimą sukauptos žinios apie Stalino žiaurumus persmelkė mano smegeninę, kūnas kiek sustingo, tačiau susivaldžiau ir puoliau ieškoti kokio nors padoraus rūbelio.

Kaip ir visada sapnuose  –  logikos mažoka, tad, vietoj iškilmingo munduro, kurį, žinojau, tikrai turiu, apsivilkau ilgus marškinius  –  rubaškę, kurios apačia siekė netgi kelėnus. Įšokęs į vyžas pasiruošiau lemtingam susitikimui su Tautų Vadu.

 –  Na tu ir kaimietis,  – peržvelgęs šyptelėjo draugas, pats įlindęs į tvarkingą karišką uniformą.  –  Bet tiek to, Josifui Visarionovičiui tai patiks.

Netikėtai atsidūrėme Kremliuje, prie aukštų, masyvių durų. Šalia jų stovintis sargybinis smelkiančiai peržvelgė kiekvieną laukiantįjį ir, įsitikinęs, kad nekeliame pavojaus, rankos mostu pakvietė užeiti į Vado kabinetą.

Nedrąsiai sugūžėjome vidun. Kabineto (koks ten kabinetas  –  salė!) gilumoje sužmėžavo per kino filmus matyta aiškiai atpažįstama figūra. Tai buvo jis  –  Stalinas. Kaip visada, rankoje laikė savo mėgiamą pypkę, padrąsinančiai šypsojosi. Tautų Vado žvilgsnis užkliuvo už mano keistos aprangos.

 –  Sveiki, draugai,  –  ramiai, su kaukazietišku akcentu prabilo Stalinas, vis neatitraukdamas nuo manęs skvarbaus ir baimę keliančio žvilgsnio.   –  Praeikite, praeikite, sėskitės.

Visi nedrąsiai susigrūdo aplink pasiūlytas sėdimui vietas, jautėsi, kad šioje patalpoje atsipalaidavęs tik vienas žmogus  –  pats Šeimininkas.

 –  Iš kur toks gražus būsi?  –  Stalinas kreipėsi tiesiai į mane.

 –  Iš Lietuvos, drauge Stalinai!  –  atraportavau.

 –  Vardas?

 –  Saulius!

 –  Tėvavardis?

 –  Marijonovičius!

 –  Taigi, Sauliau Marijonovičiau,   –  ramiai prabilo Stalinas.  –  Ir kaip ten, Lietuvoje, laikosi mūsų draugai, komunistai? Beje, baisiai į Gorkį esi panašus. Ta rubaška, vyžos… Tik ūsų trūksta!

 –  Aaaa… Tai aš irgi šiek tiek rašinėju…  –  pratariau kukliai.

 –  Šaunuolis!  –  Stalinas pagyrė mane. Tada kreipėsi į kitus susirinkusius.  –  Mokykitės, draugai! Štai, paprastas lietuvių tautos sūnus, biednas, bet turintis galvą  –  rašantis! Komjaunuolis!

 –  Gerbiamas Josifai Visarionovičiau,  –  išdrįsau pertraukti savimi patenkintą Vadą.  –  Ne komjaunuolis aš… Seniai jau… Ir Lietuvoje Tarybų valdžios jau seniai nėra…

 –  Žinau,žinau,  –  šyptelėjo Stalinas.   –  Manęs taip pat jau seniai nėra…

Visi apstulbo. Tiesą, sakant, man taip smarkiai keista nebuvo, nes sapnuose visi, net patys nelogiškiausi dalykai kažkaip susilipdo į bendrą išbaigtą vaizdą.

 –  Bet pasakyk, lietuvi, ar skundikų pas jus yra? Anoniminių?  –  toliau mandagiai klausinėjo Stalinas.  –  Gi žinai, tikrai esi skaitęs, kad mano sukurta imperija tik ant tokių žmonių ir laikėsi… Bijojo visi  –  vienas kito. O tada ir valdyti labai paprasta… Taigi, ar skundžiate ten jūs vienas kitą?

 –  Skundžiame,  –  pareiškiau tyliai, tačiau tvirtai. Staiga prisiminiau facebook grupę, lygtais Jorkšyro fėjomis ar elfais ten kažkaip pavadintą.   –  Skundžiame anonimiškai, kaip jūs, Vade ir mokinote. Skundžiame visus, kas kitaip, nei mes, mąstome.

 –  Ir daug ten jūsų?  –  teiravosi Stalinas Visarionovičius?

 –  Nemažai… Šiuo metu virš aštuonių šimtų..  –  prisiminiau slaptosios grupės statistiką.

 –  Aštuoni šimtai? Šaunu! Dabar aiškiai matau  –  mano idėjos neprapuolė, atgijo per kelias kartas! Šaunuoliai! Mano mielieji komjaunuoliai! Duok, pabučiuosiu!  –  Stalinas sugriebė mane už pečių ir išpūtė lūpas  –  suprask, laižysimės.

Staiga atšokau, tarsi nudilgintas. Pasidarė bjauru, visas pradžioje apėmęs iškilmingumas akimirksniu išgaravo. Prieš save pamačiau krauju apsilaisčiusį besišypsantį senį, kuris galėtų drąsiai vadintis Mirtimi  –  ji tik taip ir atrodo.

 –  Aš neskundžiu!  –  sušukau.

 –  Ką?  –  Mirtis neišgirdo.

 –  Aš nestukalinu! Ar aišku, tau senas šlykštus perdyla?! Aš  –  ne stukačius!

 –  Cha, cha, cha!  –  pabaisa dusliai nusijuokė.  –  Užtenka ir be tavęs! Niekas nepasikeitė! Cha, cha cha!

Staiga aplink viskas susiliejo. Dingo ir Kremlius  ir “draugai”, netgi pats padaras, vardu Stalinas. Pajutau stovys lietuviškame miškelyje, šalia linksmai čiurleno upeliukas.

“Tekėk, tekėk, upeliuk”  –  prisiminiau malonius žodžius iš seno animacinio filmuko. Džiaugiausi, kad ištrūkau iš baisiojo kabineto, giliai įkvėpiau gaivaus miško oro.

“Kol skųsite, tol aš būsiu su jumis”  –  dar kartą nuaidėjo tolstantis Stalino balsas. “Skundikai ir komunistai  –  neatskiriami!”

Smarkiai, tarsi šuo pasipurčiau ir pasijutau sėdįs lovoje.

“Fui, gerai, kad tai tik sapnas”  –  pagalvojau.

Hm…

*Jei Jums patiko šis tekstas, paremkite per Contribee arba PayPal.

Komentuokite