Spalvų, iš esmės, nėra, o žmogaus akis fiksuoja tik šviesos atspindį daikto paviršiuje.
Kai užgesini šviesą, dingsta visos spalvos.
Taigi, spalva – tik šviesos projekcija.
O įdomiausia tai, kad žmogus mato ne visas šviesos projekcijas, tai yra, jis daug ko nemato, nes tokia jau jo fiziologija.
Imkime žalią spalvą: ją matome, nes į daikto paviršių fiksuojasi tam tikro ilgio šviesos banga. Mėlynos spalvos bangos ilgis jau kitoks, geltonos dar kitoks.
Tačiau, kai mes sumaišome mėlyną su geltona, mūsų akys fiksuoja, kad tai žalia. Nors grynos žalios bangos ilgis kitoks, nei šio šviesos bangos ilgio atspindys ant šio mišinio.
O tai reiškia, kad mūsų smegenys nusprendžia, jog šią naują spalvą mums parodyti, kaip žalią.
Imkime hipotetinę situaciją, kad mūsų smegenys nesuvokia traukinio.
Sakykime, kad mes lengvai atpažįstame šiuos siluetus: automobilio ir laivo. Ir štai horizonte pasirodo traukinio siluetas. Mes jo nesuvokiame ir smegenys nusprendžia jį mums rodyti, kaip laivą.
Mes matome laivą, nors iš tikrųjų tai yra traukinys.
Štai todėl mes niekada iki galo nepažinsime realybės. Mūsų organizmas nepajėgus fiksuoti visko taip, kaip yra iš tikrųjų. Todėl mūsų smegenys nuolat kuria ir viską pritaiko mūsų suvokimui. Jei jos neranda pakaitalo, mes to reiškinio, daikto, dalyko, tiesiog nesuvokiame, nematome, nejaučiame. O jis egzistuoja.
Žmogus, nori to, ar ne, gyvenam iš dalies išgalvotame pasaulyje.
