Vaizdelis iš Belgrado centrinės gatvės. Nuotrauka iš asmeninio fotoalbumo.
Kai paštu siunčiuosi kokią prekę, telefonu manęs dažnai prašo pasisakyti vardą ir pavardę.
Serbams* lietuviški vardai – mirtis nusišaunant.
Tada bandau tartis:
– Užsirašykit, kad aš esu “Sani lietuvis”, to pakaks (Sani litvanac).
– Ne, mums reikia vardo ir pavardės.
– Tikrai reikia?
– Tikrai.
– Na gerai. Aš esu Saulius Veržikauskas.
Tada būtinai įsivyrauja ilgoka pauzė. Po minutėlės:
– Kaip?
– Saulius Veržikauskas.
– Saūlas Verškias?
– Ne, Saulius Veržikauskas.
– Galima paraidžiui?
– Aha, laisvai. Rašykit. S-a-u-l-i-u-s V-e-r-ž-i-k-a-u-s-k-a-s.
Vėl tyla.
Po minutėlės”
– Kaip ten sakėt? Sani lietuvis?
– Nu.
– Ok, jokių problemų. Ryt iki pietų siuntinuką pristatysim!
Ir taip visada: paišsikalinėja ir vistiek priima mano siūlomą variantą.
*Autorius gyvena Serbijoje
Jums turėtų patikti siaubo novelė „Dvasių apsuptyje”
