Senatvinės organizmo transformacijos

Sunerimau…

Kiekvieną vėlų rudenį, kai prasideda šaltos dienos, namuose prasideda žieminės aprangos paieškos. Žinoma, jei ji gulėtų ten, kur dediesi pats, problemų nebūtų, tačiau prie aprangos, kaip taisyklė, prisiliečia moters ranka… Kaip sakoma, viskas suslepiama taip, kad po to gali tik kukuoti.

Kasmet taip ir būdavo:
– Ilma, kur mano ta šilta vilnonė liemenė?
– Kur visi žieminiai rūbai.
– O kur pas mus “visi žieminiai rūbai”?
– Kaip tai kur? Na, pagalvok.
Pagalvodavau, atsidarydavau vieną spintą, kitą… Nieko nėra.
– Na gerai, esu žioplys. Kur žieminiai rūbai?
– Tikrai žioplys. O kas čia?! – moteris atidaro tą pačią spintą, į kurią dar prieš minutėlę atidžiai tyrinėjau.
Ir taip būdavo nuolat.
Tačiau šiais metais viskas pasikeitė. Vėl užsimaniau savo šiltosios liemenės, atsidariau spintą ir, o dieve, suradau žieminius rūbus bei liemenę. Nuliūdau. Senstu. Matyt, organizme vis mažiau testosterono, todėl dalelė manęs jau tampa panaši į moterį…
Nagi, vyrai, pasakykite, ar tai ne moteriškumo pasireiškimas: po pusmečio iš pirmojo bandymo surasti kokį nors moterų užslėptą drabužėlį?…
Photo by Kenny Luo on Unsplash
*Jei Jums patiko šis tekstas, paremkite per Contribee arba PayPal.

Komentuokite