Šalavijas

Dvi savaites skaudėjo gerklę. Ne tai, kad skaudėjo, tačiau kažkas stemplėje vis kliuvo, kartais trukdė kalbėti.
– Korona, – aiškino maniškė. – Jei tiksliau, komplikacija po jos.
Nes buvau persirgęs.
Papasakojau apie tai kaimynei, kai gėrėm kartu kavą. Ji vyresnė, labiau patyrusi, tik nusijuokė:
– Tau šalavijo arbatos reikia, būtinai!
Kaip tik jos kieme tas augalėlis ir gyveno, tad, jau po valandėlės namuose gėriau arbatą, o taip pat skalavausi gerklę.
Kitą dieną simptomai sumažėjo perpus.
“Kas tas toks stebuklingas šalavijas?” – galvojau, o vėliau ir google įsijungiau.
Na rimtai: gydomųjų žolelių karalius, visame pasaulyje vienas geriausių. Už visokius šitakius ir chujakius, auginamas jau kelis tūkstančius metų, bent jau Europoje. Atradimas!
Turguje nusipirkome krūmelį, nes nusprendžiau, kad kieme tai taps privalomu augalėliu. Jau turiu rozmariną ir levandą.
Ir čia visai kitos mintys užplūdo.
Pasodinau aš jį saulėtoje vietoje (sakoma, patinka saulutės spinduliai), šalia kito augalėlio, jei teisingiau, krūmelio, ir pradėjo mano galvą keistos mintys kankinti.
“O jei augalai, kaip ir žmonės?” – mąsčiau. “Štai, pasodinau jį, krūmo neatsiklausęs, o gal jis čia kokiai nors savo chebrai vietą laikė?”
Rimtai. Ką mes žinome apie augalų gyvenimus? Štai, su musėmis ar koloradais susitarti galima, uodams politiką išaiškinti taip pat nesunku, aišku, sutraiškius vieną – kitą jų nagliausią atstovą.
O augalai? Kas jie, kokie jie? Kas žino?
Yra ten pas juos kastos, sakykime, kaip tarybinių laikų kalėjime? Jei naujokas – turi pasirodyti, kad nesi puvėsis, kad charakterį turi, tada keliauji pas “žmones”. Bijai, baidaisi, visur vaidenasi “izmienos” – gal tu paukštelis? O gal raguotasis, prižiūrėtojams informaciją teikiantis?
Taip mąsčiau į šalaviją žiūrėdamas. Nusprendžiau: ginsiu augalėlį iki paskutiniųjų.

Kuruosiu, taip sakant.

Šalavijas. Prižiūrėsiu jį.

*Jei Jums patiko šis tekstas, paremkite per Contribee arba PayPal.

Komentuokite