Rytiniai pamąstymai apie kraujasiurbius

Anksti ryte išeinu į lauką, kad pasižiūrėti, ką kaimynų katinai pridirbo. O jie mėgsta išpurentą žemę, kur auga gėlės, nes baisiai patogu savo autografus palikinėti. Katinų  – net keli. Visi išdidūs, karaliais save laiko, mano kiemas įeina į jų valdas. Myžteli praeidami, kol neišveju, o naktimis jie karaliauja.

Taigi, išeinu laukan, viskas lyg tai tvarkoj. Staiga nuo žolės pakyla vabalėlis, toks žalias skaidriais sparneliais, ir ant manęs tupia.

„Žolė šalta, o aš šiltas, tai sušalo vargšas“ – pamanau.

Atsargiai nukratau vabalėlį, grįžtu į namus. Virtuvėje musė, tokia liesa liesa, gelsvu pilveliu (ją dar vakar mačiau) atskrenda ir … tupia man ant rankos. O virtuvėj gi šilta!

Ir klausimas toks kyla man, pagrįstas: o ko gi tie paukšteliai taip manęs trokšta? Kaip elgčiausi aš, jei būčiau maža maža paukštė (musė), pamačiusi didelį judantį kalną? Kas man jis būtų? Gyvas kalnas? Dievas? Trokščiau jo malonės, ar tik pasinaudočiau jo nerangumu?

O ką mano visokios ten blusos, erkės, blakės ir kitokie kraujasiurbiai? Ar jie, kaip robotai, reaguoja į mus, kaip į maistą? Štai, pamatau aš kepsnį, man seilės išsiskyrinėti pradeda, skrandis sugurguliuoja. O blakei, kai eini pro šalį ir ji tave pastebi, seilės varva? Na, ar susidaro tokia nedidelė balutė?

Niekada to nesužinosime, niekada…

*Jei Jums patiko šis tekstas, paremkite per Contribee arba PayPal.

Komentuokite