Ružavas paršelis

Apvalainas, ružavas ir šiltas padarėlis jaukiai prisiglaudė prie manęs:

 –  Sauliau, kaip tu gali valgyti kiaulieną? Juk mes, paršai, tokie… Tokie patys, kaip ir tu…

Atidžiai nužvelgiau padarėlį: akurat – paršiukas. Kalbantis. Tačiau labai mielas ir meilus.

…Pašokau iš lovos: kas buvo, kas įvyko? Fui, na ir sapnas!

Tačiau viduje giliai įsirėžė mielo paršiuko žodžiai… Liūdna pasidarė. Ne dėl paršiuko. O dėl to, kad, gal reiks pradėti maitintis vegetariškai.

 –  Klausyk, o mes lašinių dar turime?  –  nuskambėjo moters klausimas.

 –  O kam tau? Toks vaizdas, kad be lašinių neturime ką valgyti?

 –  Ei, ei, raminamės!  –  buvau nugesintas.  –  Klausimas gi mano normalus!

Po valandėlės su kaimynais gėrėme šeštadienio rytinę kavą.

 –  Kažin, ar ne laikas susipirkti ir pasūdyti mėsą?  –  pradėjo kalbą vienas kaimynų.

 –  Dar ne,  –  atsakė kitas,  –  turi pašalti. Tada jau galima.

“Nu ble*, ble*!”  –  mąsčiau. “Be paršienos jokių naujų temų!”

Grįžęs namo įsijungiau jotūbę. Ten mano mėgstamas dietologas pasakoja:

 –  Dėl ko karvės mėgsta degintis saulutėje? O gi tam, kad jų organizmas pradėtų gaminti vitaminą D! O jūs ar žinote, kad valgydami mėsą, gaunate kur kas daugiau ir vertingesnių vitaminų, nei pasikliaudami vien daržovėmis ir vaisiais?

“Gerai varto”  –  pagalvojau.

 –  Ir, jei jau dievulis suteikė tokią galimybę, kad mes, žmonės, galime valgyti mėsą, priešingai nei karvės ar stirnos, tai kodėl turėtume to atsisakyti?  –  tęsė dietologas.  –  Gerbiu vegetarus. Tačiau, karts nuo karto, sveikatos labui, reiktų nusileisti ir nestoti prieš Dievą bei sukirsti gabalėlį mėsos, išsikepti žuvį ar vištą. Nes taip mito visi mūsų protėviai. Žinoma, po to, kai atsiskyrė nuo beždžionių.

“Tai va, ružavas mano drauge”  –  mąsčiau. “Valgysiu tave ir toliau, kaip valgiau. O tu daugiau nesisapnuok, prašau!”

Jums tikrai patiks trumpa humoreska „Tešla iškilo“

*Jei Jums patiko, galite mane pavaišinti kava ar taure vyno!

Komentuokite