Vakarienei ėmiau ryžių makaronus ir, netikėtai, ant stalo iškrito gana riebus, tiesa, trumpokas, vikšras. Labai spritnas, nes kai dėjo raitytis į stalo pakraštį, tai vos spėjau gaudyti..
Jausmas toks dvigubas: vabalienos nepripažįstu, bet, baltymas toks šviežias, raitosi. Šertas ryžiais. Chitino nedaug, tereiktų galvą nutraukti.
Pamąstęs vis tik pasielgiau ne žaliai ir visai ne tvariai: vandeniu nuleidau baltymą į kriauklę.
Truputį gaila man jo, bet, ne kaip maisto, o, kaip žmogaus. Na, kaip gyvos būtybės.
