Pradžia » Visi įrašai » Radiacija

Radiacija

Seniai nepasakojau savo sapnų, o šiandien buvau nustebintas, nes teko pasikalbėti su labai keistu ir įdomiu žmogumi.

Taigi, plaukiame mes valtimi su tokiu seneliu, kai staiga ji pasvyra ir dalis jos atsiduria po vandeniu. Išlipame: negilu. Valties atversti neina  –  labai sunki, o ir vanduo trukdo.

  –  Nieko tokio,  –  sako senelis,  –  štai atplaukia vyrukai, paprašysiu, kad visi atsisėstume ant valties iškilusios dalies, taip atstatysime lygsvarą.

  –  Bet gi valtis pilna vandens!  –  stebiuosi,  –  ką darysime po to?

  –  Nepergyvenk,  –  nuramina senolis,  –  pas mane sistemėlė. Kai valtis horizontalioje padėtyje, o joje yra vandens, automatiškai įsijungia elektrinis siurblys ir vanduo pumpuojamas lauk.

  –  Nu nieko sau!  –  apsidžiaugiu.

Po to jau atsibudęs stebėjausi, kaip mane per sapnus kažkas galėjo kažkuo nustebinti: juk visi personažai yra mano smegenų darbo rezultatas ir jokių siurprizų būti negali, juk aš viską jau žinau, pasąmonėje. Bet užteks stebėtis, daug įdomesnių dalykų senelis papasakojo vėliau. Tad, grįžtame į sapną.

Iš tikrųjų: atplaukę vyrai atsvėrė valtį, vanduo buvo išpumpuotas ir mes tęsėme savo kelionę.

  –  Kas tave kankina?  –  klausia senolis,  –  matau rūpestį tavo veide.

  –  Ai, tai čia tos vakcinos…  –  prisimenu nūdienos problemas.

  –  O kas su jomis negerai?

  –  Neseniai skaičiau feisbuke vienos močiutės pasisakymą. Ji džiūgavo, kad gavo nemokamą vakciną, o svarbiausia, vis kartojo: skiepytis visai nebaisu, pojūtis, tarsi uodas geltų! Ir dar sakė: be reikalo baiminatės, vakcinos patikimos, aš esu to įrodymas!

  –  Taip… Kvaila boba,  –  suniurnėjo senelis.

  –  Kodėl?

  –  Ką gali spręsti iš karto po skiepo? Kiek laiko praėjo? Pusmetis, metai, penki metai?

  –  Ne, ji parašė iš karto, sekančią dieną po vakcinos gavimo.

  –  Na, tai aš tada galėčiau teigti, kad galima gerti gyvsidabrį,  –  pyko senelis.  –  Juk iš karto nieko blogo neatsitiks! Ir kitą dieną gerai jausies! Pablogėjimas ateis vėliau ir smogs visa jėga.

  –  Tiksliai,  –  stebėjausi senelio nuovokumu.

  –  Arba, štai, imkime radiaciją,  –  toliau kalbėjo senelis.  –  Netgi patį Černobylį, iš karto po avarijos. Juk, po velnių, mirtinas dozes gavę žmonės iš pradžių nieko nejuto! Po to, priklausomai nuo apšvitinimo lygio, vieni mirė po kelių dienų, o mažiau “apsišvietę”  –  po mėnesių, netgi po dešimčių metų! O juk pati pradžia  –  neskausminga, be jokių pašalinių nemalonių pojūčių!

  –  Durna boba…  –  niekaip negalėjo nurimti senolis.

  –  Pala,  –  bandžiau stabdyti įniršusį senelį,  –  gi ir valdžia, ir medikų bendruomenė, ir mokslininkai  –  visi aiškina, kad vakcinos saugios ir neturi jokio neigiamo pašalinio poveikio. Na, yra ten keli procentėliai to neigiamo poveikio, tačiau tai tik lašas jūroje, lyginant su vakcinų nauda.

  –  Primink man,  –  kandžiai klausė senelis,  –  prieš kelis metus buvo sukurtos šios vakcinos?

  –  Ne prieš kelis metus, o pernai,  –  aiškinau nesusipratėliui.

  –  Sakyk man, brangusis, kaip gi visa mokslo bendruomenė gali teigti, kad nebus neigiamo pašalinio poveikio, jei nebuvo atlikti ilgalaikiai klinikiniai tyrimai, stebėjimai?

  –  Tai gal ir buvo…

  –  Kada?!  –  senolis jau staugė.  –  Kada?! Jei vakcinos sukurtos tik pernai, kada buvo atlikti ilgalaikiai klinikiniai tyrimai! Tau ką  –  problemos su smegenimis?! Ar tu šneki, sakykim taip: “mėnesį buvau prie jūros, ir ten praleistų dviejų metų patirtis man sako, kad per audrą maudytis pavojinga”? Juk idiotas esi, jei taip sakai! Kaip jie gali ramiai teigti apie vakcinų saugumą, jei dar nepraėjo nei pusmetis!?

  –  Bet…

  –  Gyvsidabrį gerk!  –  piktai atšovė senelis.  –  Pamatysi, nieko baisaus!

Taip ir atsibudau šaltame prakaite…

Nuotrauka: Vladyslav Cherkasenko on Unsplash

Komentuokite