Image by Alexandra_Koch from Pixabay
Vairuoju ryte automobilį, tiesą sakant, snaudžiu už vairo. Tyliai groja radijas.
Staiga, kaip tai ir įprasta, pasigirsta daug garsesnė reklama.
“…jie labai naudingi kiekvienai bet kokio amžiaus moteriai” – girdžiu reklamos nuotrupą.
“Kas naudingi?” – pasidaro įdomu ir man.
“Prebiotikai, skirti vaginai” – atsako man radijas.
O bože!
Staiga smegenų archyvuose atrandu pasakojimą apie prebiotikus. Tai mikrofloros maistas ir vaistas. Kai organizme kažkas sutrinka, prebiotikais galima mikrobus pamaitinti. Bakterijas ten visokias ir grybukus. Žarnyno.
“Dieve, nejau vaginą taip pat maitinti reikia?!” – nustembu.
Na, esu totalus neandertalietis, tokiomis naujovėmis tikrai nesidomiu, užtat ir keista.
Įdomu, kaip viskas vyksta?
Vagina pradeda kažkokiu būdu prašyti maisto? Ji ką – ašaroja, ar paskleidžia kokį įspėjamąjį aromatą? Ir tada moderni moteris suvokia, kad jau laikas maitinti?
Kaip tai atliekama techniškai? Vagina maitinama šaukšteliu, ar ant krūvelės prebiotikų reikia atsisėsti ir vagina pavalgo pati? Prebiotikai kokiame pavidale? Miltelių ar piliulių? Pritaikyta kiekvienos vaginos skoniui? Ar yra žemuogių skonio prebiotikų? O gal vyriškos varpos? Kaip suvartojami milteliai, ar, neduokdie, sukramtomos piliulės?
Kankinamas tokių egzistencinių minčių pasiekiu parduotuvę. Man reikia nupirkti jautienos guliašui ir paketą tualetinio popieriaus.
“Ės iki apsišikimo” – pasakytų koks nors labiau prie juodojo humoro linkęs.
“Pašiks ir toliau ės” – pridurtų kitas.
Iš tikrųjų viskas ne taip. Guliašas ir popierius visai iš skirtingų operų, nors, žinoma, tam tikri sąlyčio taškai egzistuoja.
“Pirk tik “Zewa”” – prisimenu moters duotas instrukcijas. Mat, šios įmonės gaminamas popierius ir platus, ir kelių sluoksnių, ir spalva prie tualeto sienų dera.
Tarp kitko, apie tualetinio popieriaus spalvą. Na, šiandien tokia intymi tema, taip sakant, apie “anuos galus”, todėl norėčiau sužinoti: koks, po velnių, subinei skirtumas, su kokios spalvos popieriumi jai teks susidurti? Kažkada bandžiau šiuo klausimu diskutuoti su moterimi, tačiau buvau nugęsintas ir nuo to laiko mūsų tualete vyrauja balta spalva. Na, galbūt moterys geriau žino, gal kokį nors intymiai informatyvų ryšį su savo užpakaliais turi.
Zewos nesimato. Popieriaus yra visokio, tik ne zewinio.
Ką daryti?
Logika sako: jei jau negauni to pačio geriausio, rinkis kitą, patį brangiausią. Galbūt neapsiriksi.
Ant to pačio brangiausio nupaišytas ružavas šunelis.
“Kad tik neapsirikus…” – mintyju.
Aš tikrai nežinau, o jau ir minėjau, kad esu neandertalietis, galbūt šunims jau popierius taip pat gaminamas? Juk maisteliai visokie, guliašai, su vištų, stručių ir jautienos skoniais, pardavinėjami? Drabužėliai siuvami, bateliai visokie ten, kepuraitės? Pamenu, kaimynė savo kiemsargiui net šlipsą nupirkusi buvo, kai per Naujus buvome į svečius pasikvietę. Jos vyras atėjo be šlipso, o šuo – su. Nežinau, gal jie ten burtus metė ir kaklaraištį dėvėti teko keturkojui. Tikrai nežinau.
Prekybcentrio darbuotojų klausti neišdrįsau, gėda man buvo dėl tokių žinojimo spragų. Surizikavau ir paėmiau paką su ružavu šuneliu.
– Vaje, koks fainas! – apsidžiaugė maniškė, kai namie apžiūrinėjo pirkinius.
– Gal čia šunims? – nedrąsiai juokavau, o jei rimtai – atsargiai tikslinausi.
– Aha, bus tau toks kokybiškas šunims… – nusijuokė ji.
– Nors, ką gali žinoti… – vis tik suabejojo. – Bet mums tiks.
Tarsi akmuo nuo širdies nusirito.
Bet apie prebiotikus nutylėjau.
Jums taip pat turėtų patikti nuotaikingas apsakymas Keistas susitikimas parke
