“Oi, kaip jums faina – kalnai, miškai, skanūs vaisiai” – pavydi dažnas, sužinojęs, kad gyvenu Balkanuose.
“Ir jūra šilta” – postringauja tūlas, nors man iki jūros bent 8 valandas automobiliu mint ir mint, sienas kelias kirst ir karštyje prakaituot.
Bet, kad oras karštas, ginčytis negalėčiau. Po mėnesio lietaus pagaliau atšilo ir +35 pasidarė kasdienis kankinantis dalykas, užtat vakar, sekmadienį, nutarėme išnaudoti Balkanų pranašumus ir nuvykti į didelį gamtos draustinį, kur gali dienų dienas po kalnelius vaikštinėti, o taip civilizacijos ir neišvysti.
Taigi, po geros valandos visai neblogo kelio, mes, pagaliau, draustinyje. Šiaip taip surandame vietą automobiliui (nesvarbu, kad miškas – aikštelėje milijonas tokių pačių gamtos mylėtojų) ir pajudame vienu iš pasirinktų maršrutų. Kas nežinojo: maršrutai žymimi specifiniais ženklais: skaičiais, brūkšneliais, figūrėlėmis, o tie ženkliukai paišomi ant medžių kamienų bei akmenų, pakelėje besimėtančių. Išsirenkame labiausiai į akis krentantį ženklelį, viens prie vieno primenantį vyrišką tualetą, viršuje rutuliukas, o po juo vyriškasis trikampėlis. Ženklelis toks raminantis, ypač smagu tokį pamatyti kur nors svetimame mieste, centre.
Taigi, didieji keliautojai, apsiginklavę… niekuo neapsiginklavę, tik pasiėmę didelį butelį mineralinio, telefonus ir fotiką, pajuda į žygį, vedami tualetinio vyruko.
Įėję girion iš karto pajuntame vėsą, džiaugiamės ja ir išnaudojame ją, patenkinti žygiuojame gana tvarkingu, tačiau civilizacijos mažai paliestu taku.
– Į priekį kokias 3 valandas eisim, – siūlo mano moteris, – po to, grįšim.
– Tik, žiūrėk, grįžtant kelią ne tualetas rodys, o širdutė, – rodau maniškei ženklą iš kitos pusės.
– Širdis, tai širdis. Pirmyn!
Džiaugsmingai žirgliojame kalvuota giria, pajuntame, kad po truputėlį leidžiamės žemyn ir tai trunka kelis šimtus metrų. Pagaliau mes kažkokiame giliame slėnyje, pilname vis dar neišdžiūvusių balų. Šiltose balose kažkas nardo, turškiasi ir aš kakavos spalvos pliurzėse pastebiu mažas varlytes. Nieko baisaus, vis ne gyvatės ar žalčiai kokie.
Po truputėlį gana malonus leidimąsis žemyn pradeda virsti gana nemaloniu dalyku: iš kažkur priskrenda debesis mašalų, kurie, kad ir nekanda, tačiau įkyriai lenda į visus galvoje esančius plyšius: ausis, nosį ir, bjauriausia, akis. Būtų galima užsidėti akinius nuo saulės, tačiau girioje gana tamsu, kelias purvinas ir pilnas dumblo bei balų, o, maža ką, dar ir kokio šliužo galime nepastebėti.
Vis dar vaidinam laimingus keliautojus: bandome juokauti, tačiau, paspringęs mašalu, suvokiu, kad geriau srėbtuvę laikyti užvertą.
Prisimenu savo tarnybą rusų kariuomenėje Šiaurėje, kur tundroje zyzdavo milijardai realių uodų ir kraują siurbiančių muselių, tad, pasiūlau nusilaužti po šakelę su lapais ir ja baidyti kraujasiurbius.
Iš pradžių užtenka vienos šakelės, po to nusilaužiame dar po vieną. Einame, kaip malūnai, be sustojimo mosuodami aplink galvas, kaip pirtyje, karts nuo karto vienas kitam uždroždami per nugaras ir kojas. Juk su šortais iškeliavom. Protingi, mat, labai.
Bet koks sustojimas – bandymas užsirišti batų raištelį ar atsigerti vandens, pritraukia dar didesnį būrį mašalų, kurie, matyt, tikisi, kad mes jau pavargome, va čia pat dabar stipsime ir atiduosime savo kraują bei mėsą.
Pagalvoju apie meninę fotografiją (mat, užtinku kažkokį ilgą šungrybį), tačiau mašalai mano mintis gražina į savigynos apsvarstymų frontą, tad, fotoaparatas ramiai ir reguliariai daužosi į šonkaulius, nesukeldamas man jokio potraukio menui.
Po valandos ritimosi žemyn, pasiekiame dugną, tai yra, kalvos apačią, kur didžiausia drėgmė ir itin skaitlingos mašalų ordos, trokštančios įlįsti į akį, nosį ir burną.
Be žodžių, tik viens kitam metę supratingus žvilgsnius, apsisukame ir pradedame kelią į kalną – atgal, iš kur atėjome. Mašalai nepatenkinti: mes po truputį kylame aukštyn, kur mažiau drėgmės, tad, sukaupia visas pajėgas ir iš paskutiniųjų stengiasi ištirti mūsų galvų ertmes, o gal ir kraujo atsigerti. Į kalną vos neįbėgame – taip sparčiai seniai nebuvau judėjęs, todėl sėkmingai įkvepiu dar vieną vabalą, kuris papuola į plaučius ir ten bando daryti savo tvarką. Springstu, kosėju, moteris daužo mane kumščiu ir šakelėmis. Tikras poilsis.
Šiaip ne taip atsiduriame aukštesnėse bei sausesnėse vietovėse, kur galime šiek tiek atsipūsti: mašalų nebėra, o vienas kitas uodas jau nekelia jokių audringesnių emocijų.
Grįžtame prie automobilio, įsijungiame kondicionierių ir, važiuodami miško takeliais, pajuntame tikrą malonumą, miškas vėl atrodo jaukus bei simpatiškas, o mes pasijaučiame tarsi iš pragaro į rojų atkeliavę…
– Kaip sekėsi keliauti? – jau namuose paklausė hamake pavėsyje besisupantis kaimynas.
– Normaliai… – numykiau.
– Bet tai jūs laimingi, – gurkšnojo šaltą alų ir tęsė ans, – ir moteris tavo faina. Aš saviškės į mišką jokiu būdu neišsitempčiau!
– Taviškė protinga… – tyliai suniurnu.
– Ką? – kaimynas neišgirsta.
– Nieko! Sakau, gaila, kad jūs kartu nevažiavot!
– Gaila, bet, gal kitą kartą!
– Aha.
