Skauda Petrui užpakalį. Pasiunčia žmoną Marytę pas pažįstamą gydytoją, kad vaistų parneštų.
Grįžta Marytė, atkiša Petrui vaistų dėžutę:
– Gydytojas liepė šituos vartoti. Du kartus per dieną.
Atsidaro Petras dėžutę ir žiūri išsižiojęs: kažkokios bombikės, žvakutės.
– O kaip tuos vaistus vartoti? Gerti, kramtyti? Prieš valgymą ar po?
– Oi, pamiršau paklausti, – aimanuoja Marytė.
– Nu ir durna boba! – neišlaiko Petras. – Ėjo pas gydytoją ir pamiršo paklausti, kaip vaistus vartoti!
– Nepyk, Petreli, aš netyčia… – rypauja Marytė.
– Kaip ant tavęs nepykti!? Tau taip užpakalį skaudėtų, dar ne taip susinervintum!
– Tai ką dabar daryti? – nuolankiai klausia žmona.
– Ką, ką! Skambink daktarui, klausk!
– Tai, kad nepatogu…
– Skambink ir klauskt! – niršta Petras.
Marytė paskambina gydytojui:
– Laba diena, daktarėli… Aš čia ką tik pas jus buvau, Petrui vaistus paėmiau, ale pamiršau paklausti, kaip juos gerti: prieš valgį, po, ar ant tuščio skrandžio?
– Ponia Maryte, lai Petras kiša tas tabletes į užpakalį…
Marytė nurausta, padeda ragelį ir tyliai prataria:
– Na va, ir daktarėlis supyko…
