Pradžia » Visi įrašai » Pavasaris

Pavasaris

Mankštindamasis ryte pro langą stebiu kaimyno kieme nardančią didelę riebią žiurkę. Graži žiurkė  – šviesiai ruda, tokia spalva žiurkių pasaulyje pasitaiko retai, dažniausia jos puošiasi įvairių tonų pilka, tačiau nuobodžia, spalva. O maniškė, va, tikrai puikus egzempliorius, o ir forma jos ypatinga  –  kažkokia lyg išsiputusi, pakilėtu sprandu. Žodžiu, gražuolė. Ir ko ji čia taip sukruto?

Vakar vakare, linojant jau nešaltam lietučiui, prie namų, ant kelio užtikau nuostabiai išmargintą varliagyvį. Negaliu pasakyti, kad tai varlė, bet ir ne rūpužė. Matyt, kokia nors ypatinga veislė. Susidomėjęs stebėjau, kaip ji gūžiasi prisiglaudusi prie betoninės sienos, negalėdama įlįsti į asfaltą ir taip pasislėpti nuo mano įkyraus dėmesio. Parlėkęs namo atsinešiau šepetėlį ir užginiau riebų padarą ant šiūpeliuko. Parsinešiau į kiemą ir paleidau į pievą, prie rožių kelmelio. Jei gyvūnėliui čia patiks, turėsiu nuosavą margą varlę. Na, arba rūpužę. Bet kokiu atveju, man tinka ir tas ir tas.

Rytais pečių dar kuriu, tad, kaip ir kasdien, išpakuoju dėžutę briketų. Staiga pamatau šmėkšint kažkokią juodą sagutę ant kojyčių; juodas gražus voras! Anksčiau tokio nemačiau, labai primena per TV rodomą juodąją našlę. Iš kur ji čia čia galėjo atsibelsti? Su visa dėže nešu į lauką, padedu ją ant pievutės, kurioje jau gyvena mano margoji varlė. Kiek padvejojęs, voras nulipa nuo dėžės ir pasislepia rasotos žolės tankmėje. Jei pasiseks, turėsiu ir nuosavą vorą.

Įdienojus namuose, ant lango pradeda zyzti musė. Kur jos žiemoja  –  paslaptis, tačiau kiek atšilus orui, atšyla ir musės, pradeda savo gyvenimo kelionę. Pirmųjų musių nemušu: atidarau langą ir išgenu į pievutę, kurioje, matau, skrajoja kelios bitutės ir viena didelė širšė. Varlės su voru nepastebiu, matyt, kokie tai reikalai, užimtumas.
Smagu man. Kartu su varle, voru, bitutėmis, širše ir muse.

Pavasaris.

Komentuokite