Photo by Marcelo Leal on Unsplash
Kartais tokios keistos mintys iš pat ryto kankina… Atsibudęs apžiūrėjau tris spuogus, kuriuos paliko naktiniai uodų antskrydžiai ir susimąsčiau. O juk aš esu būsimosios gyvybės, uodo lervų, donoras. Taip sakant, tėvas, be manęs nauja gyvybė nebūtų atsiradusi. Kraujas, sperma – koks skirtumas? Tad, kodėl aš trokštu žudyti, mušu uodus, o gal tai mano vaikai, iš pernai metų… Atskrido tėvo aplankyti… Žiaurūs kartais tie tėvai būna…
Po pietų taip pat susimąstęs išėjau laukan, nusimečiau maikutę ir ėmiausi galąsti peilius. Susirinkau visus, buvusius namuose.
Sėdžiu sau susimąstęs: brūkšt, brūkšt.
Kaimynai, anksčiau triukšmavę, nutilo, nedrąsiai žvalgytis pradėjo. Vienas drąsesnis priėjo, pasiteiravo apie mano planus.
“Avieną pjaustysiu” – sakau, o visas toks paslaptingas, žvilgsnis nelabai geras, neskaidrus toks, kaimynui per petį žiūriu…
“Gerai” – sako kaimynas. – “o jau galvojom…”
“Ką tu galėjai galvoti” – pagalvojau jau aš, o kaimyno pusėn tik šaltą žvilgsnį mečiau. Nei žodžio nepratariau.
Paslaptingas šiandien aš.
*Jei Jums patiko šis tekstas, paremkite per Contribee arba PayPal.

Komentuokite