Tarybiniai laikai. Du vyrai tranzuoja. Ilgai tranzuoja, o mašinų, kaip nėra, taip nėra.
Staiga iš tamsos išbėga kitas vyras, rankoje laikantis kamazo vairą. Pamėgdžioja stabdžių cypimą, sustoja šalia tranzuotojų.
– Ką, vyrukai, problema? Sėskite, pavešiu.
– Tu ką, durnas? Važiuok sau toliau, o mes čia patys, kaip nors.
„Vairuotojas” išsitraukia pistoletą ir surinka:
– Greit į mašiną!
Išsigando vyrai, bėga kartu su sunkvežimio vairuotoju.
Nubėgo jau apie 5 kilometrus, ir čia vėl pasigirsta stabdžių cypimas:
– Klausykit, vyrukai, greit bus milicijos postas, o aš teisių neturiu. Jūs išlipkite, o aš važiuosiu per kukurūzų lauką, po puskilometrio jus pasiimsiu vėl.
Apsidžiaugė vyrai, durniaus atsikratę. Prieina milicijos postą ir sako ten budinčiam pareigūnui:
– Girdi, čia vienas kvailys su pistoletu mus privertė 5 kilometrus paskui jį lakstyti!
– Su kamazo vairu?
– Taip!
– Kur jis? Mes jo seniai ieškome, jis be teisių važinėja!
– Nubėgo į kukurūzų lauką, – nieko nesuprasdami atsako vyrukai.
Milicininkas griebia motociklo vairą (bet tik patį vairą, be motociklo) ir rėkia:
– Sėskite, mes jį tuoj pavysim! Vienas – iš galo, kitas – į lopšelį!
– Tu ką, vaikine, durnas?
Tas griebiasi ginklo ir rėkia:
– Greit į savo vietas! Vienas iš galo, kitas į lopšelį!
Bėga tryse kukurūzų lauku. Milicininkas rėkia ant vieno iš vyrukų:
– Tu ką darai?! Tu gi lopšelyje! Kodėl kojos tiesios?! Greit pritupi!
Vyrams nėr ką daryt – „susėda” į savo vietas.
Vyras bėga, kojos pusiau sulenktos, kukurūzai per veidą trankosi, prakaitas upeliais liejasi, nieko nemato, kojas skauda. Atsisuka į draugą, “sėdintį” ant galinės sėdynės ir sako:
– Ot durniai, kad persėdome! Važiuotume sau ramiai su kamazu ir vargo nematytumėm!
