Pradžia » Visi įrašai » Pasivaikščiojimas

Pasivaikščiojimas

Smagu kartais pasivaikščioti. Ypač palei upę. Man, užaugusiam pire Nemuno, už jį nieko gražiau nėr ir dabar, net Dunojus su Sava, kur mane nuboškė gyvenimo vingiai, man tik priminimas, kad kada nors vis tiek turėsiu grįžti prie Nemuno.

Kai 2  –  3 valandas vaikštai, nežiūri į telefoną ir esi paliktas pasikliauti tik savo gebėjimu įdarbinti protą bei suteikti sau įdomų užsiėmimą, pradedi pastebėti smulkmenas.

Va, vienoje vietoje netikėtai užuodi gerai žinoma kvapą, kažką tokio iš vaikystės… Nustebęs viltingai dairaisi ir pamatai jau žiedeliais pasipuošusią pievą, skleidžiančią medaus, žiedadulkių kvapą.

Štai nedrąsiai nagais kaukši šuo. Veislė visiems žinoma: sargis, laisvasis lenciūginis. Sustoju, sustoja ir jis. Nedrįsta eiti, vertina mane.

 –  Sa, sa,  – prabylu lietuviškai. Supranta, velniokas, nes drąsiai, vizgindamas uodegą atbėga ir viltingai žiūri į mane. Stebiuosi: viena akis ruda, kita žydra, kaip dangus! Paglostau. Jis absoliučiai nesipriešina, tik nedrąsiai atsuka nugarą. Suprask, ją irgi reiktų paglostyti, gal net pakasyti. O man negaila. Išglostau, išniurkau ir patenkintas žygiuoju toliau.  Sargis, kiek paėjęs šalia ir tuo pagerbęs mano geranoriškumą, nupėdina arčiau upės ir įsisteibėlija į ten užstrigusias šiukšles. Matyt, kažką šuniškai įdomaus pamato ir ten pasilieka.

Pastebiu priekyje manęs sklandančią varną, kuri pakyla kiek aukščiau ir kažką paleidžia iš snapo. Girdisi terkštelėjimas (pasivaikščiojimo takas išklotas šaligatvio plytelėmis). Paspartinu žingsnį ir pamatau įskilusį graikišką riešutą. Varna atsargiai nutupia toliau ir laukia, kol aš praeisiu. Praeinu. Paukštis pradeda knibinėtis su riešutu. Man patinka varnos, nes jos racionalios. 

Palie upę pristoję žvejų. Jie visada žvejoja, koks oras bebūtų, aš juos matęs šimtus kartų. Sunkiai įsivaizduoju, kas galėtų kibti toku vėsiu metų laiku, tačiau vien pats meškerės mosikavimas yra didelis malonumas, todėl į žvejus žvelgiu ypač geranoriškai ir su giliu supratimu: juk ir mano pačio gražiausios dienos taip pat prabėgo su meškere rankoje…

Kiek tolėliau pamatau tris namines žąsis. Iš kur jos čia atsidūrė, nuspėti sunkoka, tačiau matosi, kad jos visai patenkintos, turškiasi pakrantėje, o pačios gražios, kaip gulbės. Prieinu arčiau, viena jų, matyt patinas, atsiskiria nuo grupelės ir šnypšdama, ištiesusi kaklą grėsmingai artėja link manęs. Atsitraukiu. Kam gąsdinti šias nuostabias paukštes?

Tolėliau prieinu įlanka  –  maždaug čia Sava įteka į Dunojų, ir šioje įlankoje visada begalės įvairių laukinių paukščių. Žuvėdros, narai, laukinės antys ir dar būriai visokių man nežinomų paukštelių.

Paėjus dar trejetą kilometrų užtinku akmenimis grįstą krantinę. Čia jau Dunojus. Pakrantėje  –  dešimtys gulbių, kurias, vietinė liaudis maitina ištisus metus. Pakrantę apstojusios mamos su savo vaikučiais bando pastaruosius supažindinti su gamta. O ką daryti? Juk aplink vien betonas bei akmenys, dominuojanti fauna  –  įkyrūs balandžiai. O čia, visai šalia miesto, tokios nuostabiai didingos, baltos, puošnios gulbės!… Gražu.

Kiek pailsęs dar užsuku į šalia upės esantį turgų, su pasitenkinimu nužvelgiu šamais, starkiais, karšiokais, karpiais, plakiais, lydekomis nukrautus prekystalius. Dar prasuku pro mėsos skyrius, kurie vilioja rūkytomis bei vytintomis dešromis, lašiniais, šviežia mėsa bei paukštiena, naminiais kiaušiniais, padūmintomis kiaulaičių kojomis ir visai nusiraminęs pasuku atgal, link upės, o po to jau ir lik namų.

Smagu be interneto, be telefono, tik reikia dairytis 🙂

Komentuokite