Skip to content

Nusigėręs karkvabalis

Sekmadienį, pats to nenorėdamas, nugirdžiau karkvabalį.

Persukęs laikrodį (nes keitėsi laikas) ir pavalgęs išėjau laukan gerti vyno.

Gražiu oru su kaimynais terasoje geriam vyną.

Tik spėjau įsipilti taurę, kai ją dideliu greičiu taranavo kažkoks rudas padaras. Pataikė tiesiai į vyną.

Žiūriu – karkvabalis. Bet ne tas didysis, kur Lietuvoj medžiuose gyvena ir katrą mergaitėm į plaukus įmesdavom, kad įsiveltų, o kažkoks mažiukas, serbiškas, matyt.

Na, nesu suvalkietis, nors gyvenau tik per Nemuną nuo šio taupaus Lietuvos regiono, tačiau taurės vyno dėl kažkokio tai vabaliūkščio aukoti pasiryžęs nebuvau. Išgriebęs girtuoklį palikau jį ant šlaunies – kad sušiltų ir nors kiek prasiblaivytų. Vyno, aišku, prisipyliau: juk kiek, ne kiek, vis tik nugėrė.

Vabalas ilgai nesiblaivė, o įtariu, kad jam kaip tik visas smagumas sukilęs buvo, todėl burgzdamas nulėkė į pievą.

– Kažin, atsigėrė bent kiek, ar tik šiaip, sušlapo? – užklausiau mano elgesiu su karkvabaliu nustebintų kaimynų.

Visi tylėjo, vabalo elgsena jiems taip pat buvo paslaptis.

Atsakymas atėjo savaime, o jei tiksliau, su antra karkvabalio ataka. Šį kartą girtuoklis į taurę nepataikė, tačiau visi aiškiai suvokėme, kad kablys.

Jums turėtų patikti Beveik po 40 metų pagaliau prisiminiau

Komentuokite