Skip to content

Nepasaka: skaudanti pėda ir burtininkas

Aukščiausios klasės ir kokybės dviračiai iš Europos sandėlių. Didelės nuolaidos, mokesčiai sumokėti, pristatymas per 7 darbo dienas.

skaudanti pėda ir burtininkas,skaudanti pėda,nepasaka

Image by PaintedFeet01 from Pixabay

Maniau, pasiliksiu šią istoriją sau, bet, ai, galvoju, gal kam proto įkrėsiu.

O kartais jo labai reikia. Taip pat paliesiu vyrams aktualią temą  –  nepagrįstą medikų baimę.

Čia bus kalbama ir apie karmą bei likimą.

O buvo taip…

Maždaug prieš mėnesį suskaudo kairės kojos pėdą. Nebuvo jokio sporto, perkrovų, traumos. 

“Matyt oras keičiasi, sąnariai junta…”  –  galvojau. Kad skauda tik vieną koją, makaulė kažkaip neregistravo.

Sekančią dieną skausmas dar labiau sustiprėjo ir, jei smegenys būtų veikusios normaliai ar būčiau moteris, iš karto aplankyčiau mediką – ortopedą. Bet nesu moteris, o ir ne išminčius, todėl likau kentėti kasdien vis didėjančio skausmo.

Buvo keista: jokios traumos, o toks skausmas! Po trijų dienų vos paėjau, bet laikiausi: vis dar nesiruošiau niekur gydytis.

Na, jei rimtai, pamaniau, kad kažkoks nervo uždegimas, kuris turi praeiti. Panašių dalykų yra buvę, tad, per daug nesijaudinau. Tepiau koją įvairiais uždegimą mažinančiais tepaliukais, dėjau kompresus, skaičiau patarimus internete bei feisbuke ir  vis dar per daug nesijaudinau. 

Blogiausia būdavo naktį, jei užsimanydavau į tualetą. Klibinkščiuodavau graibydamas sienas bei turėklus ir tokiu būdu buvai gana netylus, todėl prikeldavau namiškius.

Kitą dieną moteris pateikė ultimatumą: arba einu pas gydytojus, arba ir toliau kenčiu, tačiau būsiu oficialiai pripažintas kvailiu. 

Telefonu pasikonsultavęs su medikais, supratau, kad tas reikalas užtruks: ims kraują, švies koją, stuburą ir t.t. ir pan.

Bet ir toliau didvyriškai viską atidėjinėjau ir atsikalbinėjau: “Na, nueisiu aš į tą polikliniką… Kitą savaitę…”

Vieną dieną, kai kojos skausmas buvo kiek aprimęs, anksti ryte į kitą miestą, maždaug už 250 km nuo namų, vežiau labai svarbius dokumentus. Reikėjo ne man, o tam, kas juos turėjo pasiimti. 

Taigi, nuvykau sutartu laiku, o mano klientas, kuriam, pasikartosiu, tai buvo labai svarbu, vėlavo. Ir ne šiaip sau, o visas 40 minučių. Susinervinau iki begalybės ir, kai jis atvyko, pasakiau, kad tai paskutinė paslauga. Žmogus tikrai nuoširdžiai atsiprašė ir papasakojo, kad labai blogai jaučiasi, todėl vos išsiruošė į susitikimą. 

Nenusiraminau ir piktas išvykau namo. 

Dar po savaitės koją skaudėjo jau mažiau, tačiau vaikščioti buvo labai sunku: ar tai koks raumuo nelaikė, ar sausgyslė, tačiau pėda buvo nelanksti, o nepatogiau priminus nusmelkdavo aštrus skausmas. 

“Na, nieko”  –  raminau save.  –  “per tiek laiko uždegimas jau tikrai bus aprimęs, čia tik paskutiniai skausmai…”

Praėjo dar kelios dienos. Mano nepunktualusis pažįstamas paprašė dar vienos paslaugos. Nusprendžiau, kad nuvažiuosiu. 

Dabar jau manęs laukė jis. Pakvietė į kavinę, pasiūlė užsukti į restoraną. Nelabai norėjau, be to, nuolat maudė koją. 

  –  Nagi, pasakok, kas darosi?  –  pasiteiravo..

  –  Skauda… Jau trys savaitės. Matyt, rimtas uždegimas. 

 -Ot tai problema! Tuoj pasuksiu savo gydytojui, jis tai garantuotai sutvarkys!

  –  Aš negaliu čia, man reikia pagal gyvenamą vietą.

  –  Nesupratai. Jis yra liaudies medicinos atstovas. Žmones gydo namuose, jau apie 40 metų. Jei kas su sąnariais, pagydo momentaliai, pats esu gydęsis.

  –  Tiek to, nereikia,  –  atsisakiau. 

Nelabai tikiu aš ta liaudies medicina, nors vienas atvejis gyvenime jau buvo, kai per vieną seansą pagydė man nugarą . 

Atsigėrėm kavos ir aš šlubčiodamas pasukau link savo automobilio. 

  –  Klausyk, o gal vis tik užsukam?  –  kolega negalėjo ramiai žiūrėti į mano kančią.

  –  Ai, užsukam!  –  pasiryžau.

Taigi, buvau nuvežtas pas burtininką (vardas  –  Aca. Veiksmas vyksta ne Lietuvoje), kuris kuo ramiausiai savo kieme ant elektrinės plytelės kepė paprikas.

  –  Sveikas, Aca!  –  pasisveikino mano kolega.  –  Pažiūrėk tą išdidų, tačiau nelabai išmintingą, žmogelį.

Kresnas, kokių 70 metų vyras, rankomis, kaip kaladės,pradėjo klausinėti, kas ir kaip. 

Viską išpasakojau.

  –  Nagi, duok šian koją!  –  sukomandavo. Turiu pasakyti, kad veiksmas vyko lauke, o ne kokiame nors prabangiame kabinete.

  –  Pala…  –  susinepatoginau.  –  Koją visokiais tepalais tryniau, būtų gerai nusiplauti…

  –  Tik duok!  –  burtininkas buvo ryžtingas.

Čia pat lauke atsisėdau ant kėdės, medikas ant kitos, priešai  mane, ištiesiau koją ir jis pradėjo maigyti. Sutepė savo rankų pirštus kažkokiu baltu tepalu:

  –  Šitaip mano pirštai daug jautresni,  –  paaiškino,  –  tuoj rasime, kas tave kankina. 

Turiu prisipažinti: ir toliau netikėjau sėkme bei “gydymo” rezultatais. 

Pagaliu burtininko veidas nušvito, paaiškino, kad užtiko kažkokį gumbiuką, kuris visą reikalą ir gadina. Pradėjo “gydyti”. Visaip sukiojo pėdą. Iš pradžių klykavau, tačiau jau po minutėlės visi skausmai nuslopo.  

  –  Dar ne viskas,  –  paaiškino vyras.  –  Einam į namus, atsigulsi ant masažinio stalo.

Ten jis vėl maigė koją, paaiškino, kad prispaustas nervas, tačiau sausgyslės tvarkoje, o taip pat pirštų sąnariai išsirikiavę netaisyklingai. 

Dar kiek pamaigė, patraiškė, spustelėjo, truktelėjo…

  –  Viskas. Tu sveikas. Dar porą dienelių paskaudės, mat, visa pėda sudirginta, o po to praeis. Dvi dienas daug nevaikščiok.

Apsiaviau batą ir nedrąsiai bandžiau žengti: neskauda! Negalėjau patikėti, žengiau dar žingsnelį: na, neskauda! Pirma kartą per mėnesį galėjau be skausmo prie žemės prispausti koją!

  –  Kiek! Kiek jums skolingas!?  –  iš laimės netvėriau savo kailyje.

  –  Jokių pinigų!  –  griežtai atkirto burtininkas. 

Nežinojau, ką daryti, norėjosi jam rankas išbučiuoti. Vis tik, atsisveikindamas į paprikų maišelį įmečiau tam tikrą pinigų sumą, gal nesupyks, kai ras.

Kolega išvežė mane prie palikto automobilio. Jau temo, manęs laukė dar 250 km kelionė į namus.

  –  Atleisk, kad praėjusį kartą tave taip auklėjau,  –  atsiprašinėjau žmogaus.

  –  Ne, ne, čia aš kaltas buvau,  –  nepasidavė kolega.

Išsiskyrėm vos ne kaip geriausi draugai.

Ilga kelionė link namų, todėl buvo laiko pamintyti.

Pasidariau mažiausia dvi išvadas.

Pirmoji: niekada nepyk ant žmonių, kad ir kaip tau piktą tuo metu būtų. Niekas nenori kitam pakenkti tyčia, jei kas nemalonaus atsitinka, tam buvo racionalios priežastys. Galų gale, kai su žmogumi pasikalbi draugiškai, gali sužinoti kažką naudingo ir sau. Mano atveju, ramus pokalbis ir jo metu sužinota informacija išlaisvino mane nuo didelio fizinio skausmo.

Antra išvada: kaip būtų nemalonu, ištikus sveikatos problemai, veiksmų reikia imtis tuoj pat ir gana ryžtingai. Pilnai tikiu, kad koją pagydyti būčiau galėjęs jau sekančią dieną, po pirmojo skausmo. Gal tai būtų įvykę ne pas burtininką, o pilnai oficialų ortopedą, tačiau bent dvi savaites skausmo būčiau tikrai sutaupęs.

Ir dar prisiminiau tą seną pasakojimą apie “gerai” ir “blogai”. Na, pamenat, kai tėvas sūnui padovanojo arklį, o jis nukrito ir susilaužė koją. “Oi, kaip blogai!”  –  sakė visi. Tačiau kitą dieną visus jaunus vyrus pašaukė į karą, o šį paliko ramybėje. “Oi, kaip gerai!”  –  visi pakeitė savo nuomonę. 

Taigi, žmogus nežinai, kas tau gali gyvenime atsitikti. Kas iš tikrųjų gerai, o kas blogai… Nebūčiau su savo kolega susipykęs, sekantį kartą jis nebūtų kvietęs kavos ir jam nebūčiau papasakojęs apie savo problemą…

Ech, nežinai žmogus, kaip čia viskas pasaulyje sutvarkyta.

Gal jums patiks „13 būdų nugalėti panikos priepuolį”

Komentuokite