Nepakartojama mano Zafyros istorija

Išgirdau aimanuojantį vyruką, kad jam tokia nelaimė atsitiko, tokia nelaimė: automobilio radiatorius prakiuro, teko, štai, sustot, kelyje tarp Kauno ir Jurbarko ir daug baisių, kankinančių valandų išlaukti, kol pagalba atvyko…

Todėl nusprendžiau papasakoti savo, taip vadinama “zafyros” istoriją.

Įdomu bus tik vyrams, tad, moteriškės gali nesivarginti ir neskaityti. Nors, jei yra laiko  –  ko gi neperskaičius?

O prasidėjo viskas nuo to, kad susipykau su uošviene. Apimtas įtūžio išėjau į lauką ir, nežinodamas, kur išsilieti, atsidariau savo neseniai pirkto automobilio “Opel Zafyra” variklio dangtį bei puoliau tikrinti skysčius. O tikrinti reikėjo  –  laukė beveik 2000 km kelionė į Balkanus.

Štai čia ir padariau lemtingąją ir baisiai daug nervų, bei pinigų kainavusią klaidą, bet apie tai papasakosiu kiek vėliau.

Su savo moterimi sėdome į šį erdvų, tačiau autobusiuką primenantį automobilį ir patraukėme link Lenkijos. Lietuvoje, kaip ir priklauso, iki pat sienos vilkomės vėžlio greičiu (tokie greičio ribojimai, ko gero, egzistuoja tik Lietuvoje), tad, įvažiavęs į Lenkiją pasinešiau, tarsi pabaidytas: juk reikėjo atsigriebti dėl bukai praleisto laiko gimtinės keliuose.

Pravažiavau Suvalkus, pasukau link Augustavo ir staiga per atgalinio vaizdo veidrodėlį pamačiau baisingą debesį dūmų, kurie, supratau, veržėsi iš opelio duslintuvo. Nespėjau net nusigąsti, kai užsidegė raudona tepalų lemputė. Žinoma, iš karto sustojau ir puoliau tyrinėti variklį. Tik atsidaręs variklio dangtį ir metęs žvilgsnį, iš karto pastebėjau savo lemtingąją klaidą  –  nebuvo tepalų dangtelio. Mat, dar Lietuvoje įvarvinau kokius 100 ml tepalų, o dangtelio neužsukau… Važiuojant lėtai, kol nebuvo spaudimo, dyzelinis varikliukas per daug nestreikavo, tačiau man pasibaidžius ir spustelėjus greičio pedalą, anas pradėjo purkštauti.

Kiek nurimau  –  problema aiški. Apsidžiaugiau  –  dangtelis mėtėsi užstrigęs laiduose, tad, pamaniau, kad aukščiausiasis mane tik kiek pabaudė už barimąsį su uošviene, o štai dabar jau kaip ir atleido, o akivaizdus to įrodymas  –  atsiradęs dangtelis.

Patikrinau tepalų lygį  –  mažoka. Tačiau bagažinėje turėjau litrą reikiamų tepalų, supyliau juos ir tepalų matuoklis parodė šiokią tokią žymę  –  ant pačio strypo galiuko, o tai reiškė, kad neskubėdamas galiu važiuoti, bet tik iki artimiausios vietos, kur įpilčiau daugiau tepalų. Iki Augustavo buvo gal kokie 30 km, tad, neskubėdamas vis tik privažiavau ir sustojau prie automobilių detalių parduotuvės. Nusipirkau tepalo, pasiėmiau dar ir atsargai, supyliau ir patraukėme toliau, į Pietus.

Po gerų 200 kilometrų variklis pradėjo skleisti keistus garsus.

“B…t!”  –  keikiausi mintyse, nes tikėjausi, kad ta akimirka, kol sustojau užsidegus raudonai lemputei  su minimaliu tepalo kiekiu,  variklio gal ir nepaveikė. Pasirodo, kad paveikė. Sustojau, pasitikrinau tepalus  –  viskas normoje.

Ai, kas bus, tas bus  –  važiuojam! Prieš akis buvo dar apie 1400 km, tačiau buvau nusiteikęs ryžtingai (pasakius tiesą  –  tai buvo vienas durniausių spręndimų mano gyvenime). Susitaikėme su mintimi, jog judėsime lėtai, tačiau tai negąsdino, nes turėjome ir maisto, ir gėrimo, badas ir troškulys mums negrėsė, tik baisiai nervino tai, kad savo lėtu važiavimu trukdėm kitiems automibiliams. Bet, po kiek laiko pripratau, į signalinimus ir blyksėjimus šviesomis jau nebekreipiau dėmesio, tik džiaugiausi, kad po truputį artėjame link savo išsvajotojo kelionės tikslo.

Likus apie 600 km iki Belgrado (o tai r buvo mūsų tikslas), įvažiavome į Vengrijos miestelį Miškolcą. Važinėjanas po miestą, stojant prie šviesoforų ir vėl bandant pajudėti, varikliuką, matyt, pribaigė galutinai, nes anas pradėjo smarkiai dūmint ir jau tik dairėmės kokio autoserviso, apie kelionę toliau jau net nesvajojome. Iš pradžių sustojau prie pakely pasitaikiusios Opel atstovybės. Menedžeris išaiškino, kad variklį jie, žinoma, pakeisti gali, tik kainuos tai, maždaug, apie 7000 eurų… Siūloma suma netenkino :). Nuvažiavome iki pirmo pasitaikiusio autoserviso, meistriukas, kiek pasikrapštęs, paaiškino, kad variklis kaput, o taisyti neapsiėmė.

Na, nepasakosiu, kiek vargom, kol susiradom meistrą, kuris sutiktų pataisyti variklį. Nors draugai telefonu primygtinai rekomendavo keisti visą variklį į taip pat dėvėtą, tačiau gerą, mūsų meistriukas patikino, kad padarys kapitalinį variklį ir viskas bus puiku. O automobilį atsiimti galėsime jau po 10 dienų. Su draugo pagalba atsidūrėme Belgrade ir aš pradėjau skaičiuoti dienas, kada vengras paskambins ir praneš, jog galiu atvykti. Ir ta diena išaušo. Su draugu kitu automobiliu nuvykome pas meistriuką , o jis baisiai didžiavosi variklį sutaisęs, pabirbino jį kiek, paėmė pinigus ir aš iškeliavau atgal į Serbiją. Lygiai už 150 km pamačiau, kad iš duslintuvo vėl smarkiai rūksta, tas, nedelsdamas sustojau. Patikrinau tepalus  –  jų nebuvo, visi išėjo per duslintuvą. Paskambinau draugui, jis apsisuko ir grįžo pas mane. Nervai nelaikė. Tada draugas prisiminė, jog kažkada, nors ne taip ir seniai, Budapešte pamylėjo merginą, kuri gyrėsi, jog jos vyras remontuoja būtent opelius! Ilgai nelaukęs paskambino moteriai ir, mano džiaugsmui (o gal nelaimei), jos vyras sutiko mano zafyrą pervežti traliuku iki savo serviso ir sutiko pakeisti variklį! Beje, užmiršau paminėti, kad variklį prieš tai taisęs vengras, kai jam paskambinau ir pasakiau, kad variklis vėl užkalė, pasiuntė mane į tolimą seksualinę kelionę ir davė suprasti, kad antras variklio užkalimas įvyko tik dėl mano kaltės.

Taigi, antrasis vengras sutiko pakeisti variklį ir pasakė, kad tai atliks per savaitę. Su draugu vėl grįžome į Belgradą (jau kiek arčiau, nei važiuoti iš Miškolco) ir aš vėl rymojau prie telefono. Ir vengras neapgavo  –  po savaitės turėjau vykti atsiimti automobilio. Vykau vėl su draugu. Servise susimokėjau, apsukau porą ratų aplink kvartalą, apirbinau variklį  –  viskas tvarkoje. Tiesą pasakius, variklis dirbo daug geriau, nei anksčiau, atsirado kažkokia netikėta trauka…

Laimingas parlėkiau iki Belgrado. Laimingas dar vieną mėnesį važinėjausi…

Vieną dieną į Belgradą atskrido Putinas, buvo užtverta daug kelių, tad į darbą vykau tolimesniu apvažiavimu. Spustelėjau greitį, per veidrodėlį vėl pamačiau dūmus, sustojau…

Ilgai laukiau tralo  –  dėl Putino vizito jų judėjimas buvo ribojamas. Galų gale nuvežiau sugędusią zafyrą vietiniam meistriukui, kuris išaiškino, kad anas žioplys iš Vengrijos įdėjo galingesnį variklį (mano buvo 2 litrų, o radome įdėtą 2.2), todėl neatlaikė aušinimo sistema ir variklis perkaito, tiesiog “užkalė”.

Sutarėm su naujuoju meistru  –  keisti variklį. Pakeitė. Sumokėjau. Patikrinau: važinėjomės abu, visokiais greičiais ir pozomis  –  viskas tvarkoje.

Jau kitą dieną vėl vykau į darbą, autostradoje užsidegė krūvos lempučių, dingo trauka. Sustojau. Drebėjo rankos, smarkiai plakė širdis, pylė šaltas prakaitas. Stogas čiuožė konkrečiai, be abejonių. Paskambinau meistriukui, tai jis greit ir atlėkė. Pasiknisęs po kapotu, šyptelėjo  –  nukrito kažkoks kažką sukantis diržas. Diržą uždėjo, ir tuom zafyros problemos baigėsi.

Tačiau prasidėjo problemos su sveikata: įsėdęs į automobilį įtempdavau ausis ir gaudydavau kiekvieną keistesnį garsą. Jei ką išgirsdavau, krūpčiodavau, mirksėdavau, pildavo šaltas prakaitas. Supratau, kad šiuo automobiliu važinėti negalėsiu, todėl vieną dieną grįžau į Lietuvą ir pardaviau jį…

Nervinausi dar ilgai, net ir kitą automobilį nusipirkęs. Ir vis prisimindavau nelemtą tepalų dangtelį ir kartojau sau nuolat, ką darau ir dabar: nesipyk su jokia moterimi! Niekada!

*Jei Jums patiko šis tekstas, paremkite per Contribee arba PayPal.

Komentuokite