Skip to content

Nemylit jūs tėvynės, o tik rusus mylit, nusispjaut jums į viską!

Sunkus tas politikų darbas.

Įsivaizduokit, atėjo tikras bachūras ir pasakė: pjausiu obelį, kuri priklauso tautos sodui, o pusę navaro už parduotą medieną atiduosiu tau.

– Nu gerai, – sutiko politikas, apie naują pagerintą bmw svajodamas.

– Bet tamsta tautai turi įteikti, kad tai būtinas žingsnis, – paaiškino bachūras.

– Paaiškinsiu, ko gi nepaaiškint? Tuo labiau, kad gerą tėvynei darbą darai, sūnau mano…

Čia politikas, žinoma, per daug įsijautė, bachūras irgi kiek nustebo, bet, žinodamas politiko smegenėlių tūrį, nuleido negirdom.

– A girdž, tauta! – kitą dieną iš tribūnos užklykė politikas. – Gerą darbą jums planuojam! Tuos nuodingus obuoliukus naikinsim! Nu, kur pernai  apsinuodijot, sode beragaudami!

– Tai, kad neapsinuodijom! – klykė iš minios.

– Apsinuodijot, tik nežinot to! – atkirto politikas. – Gi po to distanciniu būdu jūsų dvasią bei kūną armijai gydytojų valyti teko! Pats samdžiau, iš Indijos vežiau!

– O tai ko mes tų geradarių nematėm? – klausė tas pats balsas iš minios.

– O, kad akli esat, kad tik kritikuoti jums terūpi! – šaukė politikas. – Matot tik tai, kas po nosimi padėta, o giliau pažvelgt nesugebat! Nemylit jūs tėvynės, o tik rusus mylit, nusispjaut jums į tėvynę, laisvę ir kūjį!

– Kokį kūjį, – minioje dar vis buvo abejojančių gerais politiko kėslais.

– O vat tokį! – piktai išklykė politikas, pats nesusigaudydamas, kodėl čia kažkokį kūjį paminėjo. Bet visą tai darė dėl efekto, dėl momentinio.

– A, nu tai taip ir sakyk…, – minioje geso paskutinis pasipriešinimo židinys.

– Tai ir sakau: pjaunam nuodą, gyvenam sveiki ir laimingi! Sunku man su jumis, ale ką daryt, pareigos tokios – gerą jums daryt. Kaip vaikai man jūs…  Kaip žmona… Pamylėt vis norisi…

– Ačiū ačiū ačiū! – garsus minios skandavimas pravirkdė politiką.

Gal jums patiks nuotaikingas pasakojimas Poreikis bendrauti

Komentuokite