Susėdom vakar vakarieniaut terasoj, tik, kad atvaro kaimynas, visas kniaukdamas!

Galvoju, jau kas čia tam atsitiko?!

O ans trinasi palei kojas, visas meile pertvinkęs, vis pamiaukdamas, bet manęs taip lengvai neapgausi.

Po to atsitūpė ir tiesiog nachališkai pradėjo miaukti – alkanas jis, mat!

Nu ką, graikiškos salotos jam, ko gero, nebūtų tikę, tai ėjau į vidų ieškot kažko katiniško. Radau gabaliuką šviežios ir riebios kiaulienos, atpjoviau kelis gabalėlius.

Einu link terasos, o ans jau kailyje netveria – miaukia, vos ne klykia!

Šiaip ne taip padėjau lėkštutę, nes kaimynas vis snukeliu braukosi, tada sudėjau mėsą.

Staiga visi triukšmai nutilo, galėjom ir mes ramiai vakarieniauti.

Paėdęs katinas prisėdo šalia mūsų ir bereikšmiu žvilgsniu žvelgė į horizontą. Meilumo neliko, bet mes nelabai ir troškom – prie vakarienės visai jis nereikalingas.

Po 10 minučių, matyt, atėjo antroji alkio banga – vėl pradėjo miaukti ir trintis palei kojas, vėl ėjau ir pjausčiau paršieną.

Pagaliau kaimynas galutinai nurimo ir išsidrėbė pavėsyje. Bet yr jis neauklėtas – niekad nemačiau, kad po valgymo praustųsi, dėl to darau išvadą, kad nuo mažens buvo šeriamas namuose, dirbtiniu maistu ir neturi įpročio medžioti, o švara juk medžioklei tereikalinga! Taigi, gulėjo jis, gulėjo, kai staiga pro angą tvoroje į kiemą įšoko dar du katinai! Vienas pažįstamas, irgi kaimynas, tik kiek senesnis, tačiau ir riebesnis, o kitas – naujas juodas. Abu taip drąsiai patraukė link lėkštutės su mėsa.

Stebiu, ką darys mūsų sotusis kaimynas. O jam, kad nors ausis krustelėtų! Jokio instinkto ginti savo sočią vietą. Stebi ans tuos du katinus, kaip kad teliką žiūrėtų!

Na ką, maniškei nervai neatlaikė, vijo lauk ji visus tuos cepelinus, tuo pačiu ir sotųjį kaimyną. Nes prišika jie, prieš tai gėles iškapstę. Jokios kultūros ir supratimo. Iš katinų pusės.

*Jei Jums patiko šis tekstas, paremkite per Contribee arba PayPal.

Komentuokite