Nuėjau į prekybos centrą paieškoti akcijinio, tačiau gero juodkalnietiško kumpio. Nebuvo jo, tad, bežioplinėdamas priėjau žuvies skyrių, o ten paėmiau šviežių midijų porą kilogramų. Kas nežino – tai kriauklės, tik valgomos, šiaip tai anksčiau buvo biedniokų maistas, tačiau kai civilizacija išmandrėjo, jos tapo gurmanų siekiamybe.
Prie to dar vyno, balto ir sauso užgriebiau. Makedonietiškas, stikliniame ąsotyje, 5 litrai – beveik 7 eurai! Nes žinojau, kad ruošiant midijas kokių 300 ml vyno reikės, o likutį galima ir išgerti.
Taigi, stoviu prie kasos, kriaukles su vynu iš vežimėlio dėlioju, tiesa, dar paėmiau gabaliuką skilandinės dešros. Nedidelį tokį.
Už manęs atsistoja jaunas vaikinas, pagal aprangą matosi, kad darbuojasi prekybos centre, laiko rankoje stiklinę ir taip viltingai į mane žiūri – gal praleisiu be eilės? Aišku, jūs jau pagalvojate, kad jis laukia, jog įpilsiu, tačiau čia, Serbijoj, tokių laukiančiųjų nebūna, o jei jau jam reikalinga stiklinė ir jis stovi eilėj, tai reiškia, kad jis tą stiklinę pirks. Visada užjaučiu prekybcentrių darbuotojus, kurie, vietoj to, kad pasiimtų šiaip, dykai, stovi eilėse ir perkasi. Per daug sąžiningi, užtat ir kenčia.
– Praeikit, prašau, – praleidžiu vaikiną į priekį.
– Ot tai ačiū! – nuoširdžiai apsidžiaugia vyriokas.
Po to nužvelgia mano pirkinius, o po to mane – šiokį tokį ambaliuką:
– Bet , tamsta, silpnai perkat, silpnai…
– Tai va, kriauklių visokių prisiėmiau, – teisinuosi.
– O kur mėsa? Juk mums, vyrams, reikalinga mėsa!
Susigėstu. Teisybę ans porina.
– Tai bet, va, dar vyno pasiėmiau… – vėl teisinuos. – Oi, ir dešros turiu!
Vyriokas nusiperka stiklinę ir nukėblioja savo keliais, o man realiai nepatogu; perku čia visokius jūrų vabalus, vietoj to, kad mėsos gabalą normalų pasiimčiau… Na, bet jis gi teisus!
