Moters priešas

Gyvena mūsų apylinkėse toks katinas – tikras patinas. Bjaurus, didele galva, visada murzinas, trumpa uodega, galva randuota. Tikėtina, kad jis yra visos mūsų gyvenvietės puslaukinių kačiukų ir katyčių tėvas, nes tokiam baisiam nepasipriešintų niekas. Jis nebijo net kiemuose lakstančių šunų, o parketinius šunelius yra ne kartą užsivijęs taip, kad tiek kaukdami lėkdavo lyg meteorai.

Jis nusprendė, kad mūsų kiemas yra jo teritorija, todėl kiekvieną rytą ateina ir šlapinasi po levanda.

Tai svarbus procesas, tokiu būdu žvėris palieka žinutę savo konkurentams – atseit, saugokitės, čia vadas esu AŠ!

Mano moteris to nesupranta, galvoja, kad katinas tyčia niokoja jos puoselėjamus gėlynus, o aš niekaip negaliu išaiškinti, kad tai jis daro ne mums pakenkti norėdamas, o gamtos šaukiamas.

Šiandien vėl buvo palikinėjama žinutė, procesą stebėjau per virtuvės langą, o maniškė išbėgusi laukan nuvijo katiną, po to sugrįžusi pradėjo bartis, kad aš nereaguoju į tokius vandalizmo aktus.

– Jis tyčia šika į mano gėles! – šaukė moteris.

– Jis ne šika, o tik šlapinasi, – bandžiau raminti.

– Šika! Tu gėlių neravi, tai nežinai, o aš žinau!

– Nu bet pagalvok, – apeliavau į logiką. – O ką jiems, katinams, daryti? Aplink visur – tik kieta žemė, minkštuma tik gėlynuose… Jiems gi reikia minkštos žemės reikalams atlikti…

– O kodėl jis neina pas Sandrą!? – moteris piktai mostelėjo galva į kaimynės kiemą.

– Nes pas Sandrą labai netvarkinga. Juk pati matai, jokių gėlynų ji neturi.

– Tai kas! Nejau katinas negali šikti ten!?

– Žinai ką, – jau įsijaučiau ir aš. – Jei aš būčiau katinas, aš taip pat šikčiau tik po tavo gėlėmis, nes čia – pati minkščiausia žemė visoje apylinkėje!

– Net neabejoju! – pokalbis buvo baigtas.

*Jei Jums patiko šis tekstas, paremkite per Contribee arba PayPal.

Komentuokite