– Man rakijos ir vandens iš čiaupo! – pareiškia močiutė, gražiu bosnietišku vardu Rozika. Lietuviškai tai skambėtų “Rožytė”.
Kaimynai ją vadina “baba Rozika” (močiutė Rožytė), nes ji buvo visada. Moteriai nei daugiau, nei mažiau – 92 metai. Man teko malonumas su šia iškilia ponia pabendrauti.
Laidojom kur kas jaunesnį vyrą, 65 metų amžiaus. Močiutė Rožytė įsitaisė ant mūsų automobilio sėdynės ir su mumis keliavo į kapus. Ten išlaukė valandą trukusias ceremonijas, po to apėjo savo seniai palaidotus pažįstamus ir kartu su mumis nuvyko želaunų pietų.
Ir, kai padavėjas paklausė, gal kas pradžiai norėtų sriubos, Rožytė pareiškė, kad pradžiai būtų gerai naminukės su vandenuku.
Jai buvo nuobodu, nes šalia sėdėjęs jaunuolis labiau iš flegmatikų giminės, todėl ilgai nelaukusi Rožytė siūlo:
– Man nuobodu, tau nuobodu. Pakalbink mane!
Jaunuolis nespėja reaguoti, čia įsijungiu aš.
– Galima jūsų paklausti?
– Galima, tik, pirmiau išsiaiškinam, kas tu esi! – Rožytė labai ryžtinga ir mėgsta aiškumą.
– Aš esu velionio dukros artimiausias kaimynas Belgrade.
– A, žinau! – apsidžiaugia močiutė. – Man apie jus pasakojo!
Pradedam kalbėtis.
Iš pradžiu paklausiu, ar pamena karą.
– Kurį? – domisi Rožytė.
Tada prisimenu, kad čia, Bosnijoje, karų buvo kiek daugiau, todėl patiksliu, kad kalbu apie II – ąjį pasaulinį.
– O, gerai pamenu… Bet man įdomiau pakalbėti apie Jugoslavijos karalių… – ir močiutė pradeda pasakojimą apie to meto šalies karalių, apie jo įpročius, apie tarnus, kurie tada dar jaunai Rožytei kėlė juokingus prisiminimus:
– Šokinėjo tarnai apie karalių ir jo šeimą, kaip perekšlės apie viščiukus, – šypsosi močiutė.
– Kas seniau, tai gerai pamenu, – aiškina Rožytė, – o va, dabartį jau sunkiau atsimenu. Užvakar nuėjau į parduotuvę ir nusipirkau visai ne tai, ką planavau. Grįžusi namo prisiminiau, ko iš tikrųjų reikėjo.
– Atsibundu kiekvieną dieną 4 valandą ryto, – paprašyta papasakoti apie savo kasdienybę pasakoja močiutė. – Tada guliu lovoje ir galvoju, ką šiandien turiu nudirbti. Kai suriktuoju darbus, keliuosi. Geriu kavą ir taurelę rakijos. Ir prie darbų, prie darbų…
Reikia pažymėti, kad močiutė turi didelį namą, o be to, kaip tai keistai neskambėtų, prižiūri ir savo vyriausiąją dukterį, gimusią 1948 metais. Silpnos ji sveikatos, už mamą prasčiau jaučiasi, todėl Rožytė savo vaiką prausia, masažuoja, maitina.
Valgo močiutė du kartus per dieną: pusryčiauja maždaug 11 valandą, o vakarieniauja ne vėliau 17 val. Jokių užkandžiavimų, ir, kas įdomiausia, jokių saldumynų. Mėgsta riebią mėsą ir kiaušinius.
– Kaip manote, kodėl jūs, būdama tokiame amžiuje, atrodote ir jaučiatės geriau, nei kai kurie septyniasdešimtmečiai?
– Labai daug dirbau… – Rožytė pasakoja apie jos 37 metų darbą Vokietijoje. Tvarkė kambarius viešbučiuose. Kaip sakė, keldavosi 4 valandą ryto ir guldavo 22.
Nežinau, ar norėčiu tokio gyvenimo, tačiau močiutė tokį nugyveno ir dabar yra taip, kaip yra. Iš uždirbtų pinigų pastatė du namus ir vieną fundamentaliai renovavo. Gauna vokišką pensiją, kiekviena dieną tvarko namą ir aplinką, rausiasi darže, kai sezonas – vyksta į kaimą rinkti slyvų. Vėliau iš jų, padedama kaimynų, verda naminę slyvų rakiją. Verda nemažus kiekius: dalį pasilieka sau, dalį svečiams ir dalį išdalina. Tiesiog, taip įpratusi.
– Ir dar vienas dalykas, – sako Rožytė. – kai buvau jauna, Vokietijoje pažinojau gerą gydytoją, kuris pasakė laikytis vienos taisyklės…
– Kas tai per taisyklė? – domiuosi.
– Niekada neviršyti tam tikro kūno svorio. Man pasakė, kad niekada negaliu sverti daugiau 60 kilogramų. To visą gyvenimą ir laikiausi.
Žiūriu į močiutę – dabar ji, mano vertinimu, daugiau 45 nesveria… Ką padarysi – senatvė.
Abu pakeliame taureles, gurkštelim naminukės ir maloniai atsisveikinam.
