Mirties bejėgiškumas

– Ką tu veiki šiame kolūkyje? – netikėtai išgirstu ramų ir seniai begirdėtą mamos balsą.

Su mama sėdime sename rusiškame autobuse ir per šoninį langą stebime judančius vaizdus. Prieš akis prabėga tvarkingos sodybos, prūdas, kaimo parduotuvėlė, kažkokie smarkiai rankomis bemosikuojantys vyrai su senoviškomis kepurėmis – aerodromais ant galvų.

– Aš čia dariau gerus darbus. Padėjau statyti namus, kasiau štai šį tvenkinį, močiutėms kapojau ir nešiojau malkas.
– O, pagaliau ir tu pasidarei žmogus! – nudžiugo mama. – Nejau tavyje prabudo gėris?
– Ne, mama. Visą tai aš dariau tik dėl savęs: o gal kada būsiu priverstas grįžti į šį kolūkį, žmonės mane prisimins, minės geruoju, man bus lengviau įsikurti.
– Ir tai tiesa, – mama mįslingai šypsosi. – Gyvenimas juk primena spyruoklę: rodos, kyli aukštyn, o iš tikrųjų nuolat grįžti į tą pačią vietą…

Staiga akiratyje pasirodė senas, sukriošęs zilas, kuris nestabdydamas lėkė tiesiai į mus. Prisiminiau visus jotūbėje stebėtus vaizdelius su avarijomis ir supratau, kad mus tuoj suspaus ar nukirs kojas. Staigiai griebiau mamą už rankos, tačiau jos ranka išslydo, išgaravo, ištirpo, tarsi rytmečio rūkas ir aš… atsibudau.

“Na ir sapnelis” – pamaniau. Širdy buvo ramu ir gera, nors ką tik, dar prieš minutėlę šnekėjausi su anapilin išėjusia mama.

Kažkodėl sapnuose šnekuosi tik su mama. Aplanko mane ir tėtis, bet, gal dėl to, kad jis daug seniau miręs, jis visada tyli. Niekada nematau jo veido: tik šonu, pasisukusį, dažniau sėdintį ir kažką mąstantį. Bet aš vis tiek suprantu, kad tai mano tėtis, tėvelis, juntu jo buvimą, dalyvavimą visuose mano sapnuose vykstančiuose reikaluose.

Mama daug šnekesnė, o dažnai matau ir jos akis, lūpas, visą veidą, netgi ypatingą šukuoseną. Tą pačią, kurią galiu matyti senose nuotraukose, kur mama dar jauna ir netekėjusi, tačiau ji JAU mano, dar tik būsimo, mama.

Dažnai gailiuosi, kad užmirštu mamos sapnuose pasakytus žodžius. Šiuos, apie spyruoklę ir gyvenimą, atsiminiau vien todėl, kad staigiai atsibusti privertė senas sukriošęs sunkvežimis.

“Bet gal tai tik mano suvoktos, bet garsiai neišsakytos mintys?” – klausiu savęs.

Galbūt. Tačiau man daug smagiau, kai jas išsako mano mama, kuri manęs dar niekada nebuvo užmiršusi. Kaip ir aš jos. Ir mirtis čia bejėgė.

*Jei Jums patiko šis tekstas, paremkite per Contribee arba PayPal.

Komentuokite