Minkštas katinas

Sunku patikėti, bet tai atsitiko iš tikrųjų.

Išlėkiau iš namų susinervinęs, pasiruošęs visus aplinkinius išmušti, o po to dar ir kokį kioską nuversti. Piktas, žodžiu. Ir agresyvus.

Einu parku, dairausi į būsimas aukas. Bet jau vėlu, niekas nevaikšto.

Žiūriu: atkicena gražus minkštas katinas!

– Mac, mac, – pašaukiau (Serbijoje taip kviečia, o jis tikrai ne lietuvis, po Belgrado parką vaikšto).

Ir tas gražuolis pribėgo prie manęs. Atsitūpiau, pradėjau glostyti. Tas – murkti.

Tik, staiga, šast man ant kelių! Po to ant sprando! Atsigulė, kaip koks palto kalnierius ir murkia sau patenkintas!

O man šilta, malonu, net pagaugai per nugarą eina… Porą minučių pagulėjo – man visi pykčiai išgaravo. Tarsi kas kraniuką atsuko ir blogis ištekėjo.

Nusikėliau nuo sprando katiną, tarsi ir pabučiuoti užsimaniau, tačiau susilaikiau: juk katinas, ne žmogus vis tik!

Jau nurimęs pasukau atgal, į namus.

Gal jums patiks pasakojimas apie mano naminį vorą?

*Jei Jums patiko, galite mane pavaišinti kava ar taure vyno!

Komentuokite