Gėriau ryte terasoj kava ir stebėjau, kaip paklydusi skruzdėlė nulipo nuo saulės apšviesto stalo ir rėpliojo mano juodomis kelnėmis.
„Kaži, kaip jai atrodo?”, – mąsčiau. – „Tokia didelė šilta juoda dykuma…”
Po to susimąsčiau: o juk ir mus gal kas nors iš aukštai stebi. O mes to nejaučiam.
– Žėk, kiek čia daug visokių judančių padarėlių! – stebisi tas „kažkas” per mikroskopą stebėdamas mūsų planetą.
– Mikrobai! – atsako „to kažko” antroji pusė. – Fui, kaip bjauru! Eisi valgyt, nusiplauk rankas!
– Ar visas šešias? – pasitikslina „kažkas”.
– O kam? Juk valgai su keturiom.
Photo by Diego Marín on Unsplash
