Maži žmonės didelėmis širdimis

Kartais tai gali nustebinti.
Gyvenu vienoje Balkanų šalyje, o čia nemažai romų tautybės atstovų, jie dažnai stovi miesto gatvių sankryžose ir prašinėja pinigų. Aš neduodu. Nepasakysiu, kodėl, tačiau neduodu.
Kartą, sėdėjau automobilyje, grūstyje, miesto centre ir nuobodžiavau. Priekyje pasirodė porelė čigoniukų – maži vaikučiai, sunku amžių pasakyti, na, kokių 5 – 7 metų.
Ėjo palei automobilių eilę ir kaulijo pinigų. Priartėjo ir prie manęs:
– Dėdę, duok dinarą!
Paaiškinsiu: vienas euras kainuoja maždaug 120 dinarų, tad, suprantate, kad jie prašė maždaug 1 cento vertės aukos.
– Neturiu, – piktai atsakiau.
– Kaip tai neturi? – stebėjosi vienas berniukų.
– O va taip, neturiu ir viskas! Neuždirbau! – atšoviau dar pikčiau.
Berniukai atsitraukė toliau nuo automobilio ir pradėjo apie kažką kalbėtis, mojuoti rankomis, vis mesdami žvilgsnį į mane. Tada jie vėl grįžo prie manęs:
– Dėde, imk dinarą, – berniukas ištiesė murziną rankelę, kurioje žibėjo moneta. – Mes ir daugiau turim, o tu neturi. Te, imk!
Berniukai buvo tokie nuoširdūs ir nekaltai geranoriški, kad netikėtai gerklėje iššoko nenuryjamas gumulas ir pradėjo kauptis ašaros.
– Nereikia, – tesugebėjau išspausti, uždariau langą ir nusisukau, kad vaikučiai nematytų keisto didelio dėdės sumišimo…
Maži žmogučiai didelėmis širdimis!

*Jei Jums patiko šis tekstas, paremkite per Contribee arba PayPal.

Komentuokite