Skip to content

Marketologai: apnuodytą, parduosite daug brangiau nei nenuodingą!

Tarybiniais laikais, kai už ginklus ir kitokią paramą Fidelis atsiskaitydavo cukranendrių produkcija bei cigarais, rudasis cukrus iš Kubos buvo gabenamas laivais. O juose, kaip ir dera, veisdavosi tuntai žiurkių. Juk joms cukrus taip pat skanu.

Buvo sugalvotas labai gudrus produkto apsaugos būdas: į triumus, šalia cukraus, dėdavo pailgus maišelius, pripildytus  žiurkių ėdalo ir arseno.

Kas nežino, arsenas yra labai nuodingas. Cukrus, apskritai, imlus visokiems garams ir drėgmei. Vyresnė karta dar pamena tarybinių prekybininkų makles su cukrumi: maišus išnešdavo į lauką, lyjant lietui, ir tokiu būdu maišas jau sverdavo daug daugiau. 

Taigi, drėgnuose triumuose žiurkės, be abejo, stipdavo, tačiau tuo pačiu cukrus įgaudavo ypatingų priedų  –  nuodų, arseno.

Bet, kai iš šios cukraus žaliavos TSRS gamindavo tikrą baltą cukrų, technologijos leisdavo šiuos nuodus pašalinti ir galutiniame rezultate baltas cukrus likdavo švarus.

Vieną dieną didžioji raudonoji imperija žlugo ir prasidėjo lenktynės  –  kas ir kaip daugiau uždirbs. Žmonių sveikata nerūpėjo niekam, todėl buvo pardavinėjama viskas, kas tik turėjo nors šiokią tokią paklausą. 

Su cukrumi dirbantys marketologai pradėjo sukti galvas: kaip mažiau dirbti ir daugiau uždirbti? Užduotis, rodos, problematiška, tačiau buvo rasta geniali išeitis: juk galima pardavinėti nevalytą cukraus žaliavą, žinoma, prieš tai gerai išreklamavus! 

Ir prasidėjo sveikatingumo vajus: buvo pasitelktas “mokslas” ir buvo “įrodyta”, kad natūralus, tai yra, nevalytas cukrus yra labai naudingas sveikatai, net nelyginamas su jo pusbroliu  –  baltuoju cukrumi.

Prekybininkams tai buvo aukso kasyklos: mažiau darbo ir kelis kartus didesnis pelnas.

Ir žmonės tuo patikėjo. 

Atsirado restoranų, kur prie kavos ar arbatos buvo siūlomas tik “sveikas” rudasis cukrus, jį pradėta pardavinėti “sveikose” parduotuvėse, minios susižavėjusių “sveikuolių” apsidžiaugė, kad, pagaliau, atrado “teisingą” cukrų.

Jau vėliau, tikri mokslininkai, ėmė šio cukraus gerbėjų plaukų bandinius: juose rasta arseno dozė smarkiai viršijo paprasto cukraus mėgėjų plaukuose rastą nuodo dozę.

Be abejo, jei arsenas kauptųsi tik plaukuose, tai būtų nieko tokio, tačiau jis palaipsniui ir nenumaldomai nuodijo “sveikuolių” organizmus, ardė kepenis, sukeldavo vėžinius susirgimus.

Beje, panašią aferą galima sukti ne tik su kubietišku cukrumi. Juk paprastą cukrų galima nudažyti ir atskiesti tam tikrais aromatais. Truputis darbelio ir, o stebuklas, kaina išauga keliagubai! 

Dar ir dabar daug kas šventai tiki, kad rudasis cukrus yra geresnis pasirinkimas, kad jis natūralesnis už baltąjį cukrų ir, žinoma, sveikesnis.

Realybė tokia, kad šis produktas arba nepilnai išvalytas, arba nudažytas. Abu atvejai pliusių jam neprideda.

Išsamiau apie rudojo cukro sudėtį ir jo “naudą” galite sužinoti čia: Rudasis cukrus: ar vertas tokios kainos?

Komentuokite