Skip to content

Mano pasakojimas apie meilę

Gyvenime ne kartą esu diskutavęs, bandydamas įrodyti, kad tikroji meilė egzistuoja, kad tai  – ne pramanas, tačiau dažniausiai būdavau nugesinamas ir tik vėliau supratau, kad aš bandydavau aiškinti apie cukraus saldumą, nieko saldaus gyvenime neragavusiems…

Meilę širdyje nešiojuosi ir dabar, tačiau norėčiau pakalbėti apie jaunatvišką – aistringą meilę, kuriai lygių žmogus, ko gero, tolimesniame savo gyvenime patirti nebegali.

Kaip ji, meilė, ateina?

Tikriausia, netikėtai ir nelauktai. Tarsi viską nustelbiantis uraganas, malonus ir svaiginantis uraganas, kuris tave negailestingai neša per gyvenimą ir visos tavo kelyje atsiradusios kliūtys yra to stipraus uragano nušluojamos, nusviedžiamos toli toli…

Žmogaus organizme tuo metu vyksta visokie keisti cheminiai procesai, kurie, galiu drąsiai teigti, negailestingai malšina smegenų darbą ir loginį mąstymą, tačiau tuo pačiu augina nematomus sparnus, kurių pagalba gali pagrobti savo mylimą žmogų ir nešti jį per kalnus, miškus ir jūras. O kai tavo mylimoji sušals, iš tų pačių sparnų gali padaryti minkštą ir šiltą guolį ir šildyti ją, šildyti…

Taip pat mylintis žmogus pradeda nebesusivokti laike. Kalbėdamas telefonu, rodos, pasakai tik keletą sakinių, išklausai tik kelis aistringus pašnibždėjimus, o pabaigęs pokalbį pamatai, kad viskas užtruko… visą valandą. Girdėdamas kito žmogų aistringai tariamus žodžius, tu netenki žado, skęsti šiltame – lipniame jausme, tau tavo kūnas nebeegzistuoja ir tu tejauti tik audringą širdies plakimą…

Kaip sename televizoriuje dingsta vaizdai. Tai yra, jie niekur nedingsta, tačiau tu nieko nebematai, nes tau prieš akis nuolat sklando tik Jos vaizdinys. Tu eini į Ją, o tave supa tik nereikšmingi spalvoti šešėliai. Bet jie netrukdo. Kai tu su Ja susitinki, vaizdai po truputį išryškėja ir tu susivoki laike ir erdvėje. Bet ir toliau į tave supančius vaizdus dėmesio per daug nekreipi. O kam? Juk šalia Ji – tavo gyvenimo tikslas, džiaugsmas ir laimė!

Kai myli, tu niekaip negali rasti gražesnių žmonių už tavo mylimąją. Tu ir neieškai. Ar įmanomas didesnis grožis už tavąją meilę? Aišku, kad ne. Tu džiaugiesi ir tuo pačiu kažkiek stebiesi, kad pati puikiausia būtybė Visatoje išsirinko būtent tave. Ir tu pasiryžęs padaryti absoliučiai viską, kad jūs amžinai liktumėte kartu. Tokiu momentu ir mirtis – tik nedidelė, tačiau įveikiama kliūtis.

Tu stebiesi, kodėl kiti žmonės nemyli taip, kaip tu. Tai rodo kitų elgesys su savo antrosiomis pusėmis. Tau meilė – normali egzistavimo terpė, tu ją priimi, kaip orą, kaip savo egzistavimo sąlygą. Tu nesuvoki, kad meilės realumu kas nors galėtų bent suabejoti. Juk ji va, čia, šalia tavęs, tavyje, ir visur aplinkui tave! Kaip gi būtų galima neigti tokius akivaizdžius dalykus?

Kiekvienas prisilietimas prie mylimo žmogaus tave maloniai nudiegia, kūnu eina pagaugai, užplūsta šilumos bangos, tu saldžiai bet garantuotai svaigsti. Tu pajunti, kad jūs abu – viena neišskiriama būtybė…

Ši trumpą tekstuką skiriu visiems pesimistams, teigiantiems, jog tikroji Meilė – tik išmislas, tuščios romantikos paieškos ir pigus smegenų pudrinimas.

Ir ne pesimistams. O tos Meilės laukiantiems. Žinokite, ji egzistuoja, egzistuoja taip, kaip oras, debesys, medžiai…

Jums taip pat patiks „Vyriška elgsena – spektaklis moteriai“

*Jei Jums patiko, galite mane pavaišinti kava ar taure vyno!

2 thoughts on “Mano pasakojimas apie meilę”

  1. Maniau, kad tik moterys apie meilę gali šitaip kalbėt. 100%patirtas jausmas,o gali parašyti,kaip jautiesi kai meilės objektas padaro dingau iš tavo gyvenimo?

    1. Tai labai baisu, kai kas nors mylimas iš gyvenimo dingsta. Keliais žodžiais, ar net sakiniais papasakoti neįmanoma. Tik, supratau, kad pasaulyje yra pusiausvyra: kiek laimės ir džiaugsmo tau suteikia meilė, jos netekus, gauni lygiai tiek pat kančių ir sunkių išgyvenimų. Nemažai vyrų to net neatlaiko, nusižudo…

Komentuokite