Kaip aiškina žinomi psichologai, visko nuolat bijo ir panikai labiausiai pasiduoda žmonės, kurie vaikystėje buvo be saiko lepinami ir niekada net nebandė spręsti jokių rimtesnių problemų.
Kiekvienas pokytis gyvenime dabar, kai jau tėveliai nebeveda už rankyčių, jiems yra sunkiai įveikiamas iššūkis, o neturėdami patirties kovoti ir adekvačiai reaguoti, jie tesugeba panikuoti.
Dėl to jie nėra kalti – tai jų tėvų „indėlis”, tačiau jie turėtų žinoti, kad jų panika yra tik neadekvati reakcija į realybę.
Panikieriai, pirmiausia, gadina savo sveikatą, nuolatinė nervinė įtampa gali iššaukti ir vėžinius susirgimus, baimė užblokuoja smegenis ir jie negali spręsti jokių rimtesnių, net savo asmeninių problemų.
Jų egzistavimas neigiamai veikia ir sveikosios visuomenės dalį, nes, matydami šalia savęs iš baimės apsimyžusį individą, pradeda galvoti, kad, gal kažko nepastebi, kažko nežino, ką žino visi tie panikuotojai.
Pats blogiausias variantas, kuris gali atsitikti valstybės piliečiams – tai tokio mižniaus, vaikystėje lepinto žmogaus, atėjimas valdžion.
Nenorėdamas įžeisti rinkėjų, tokių valdančiųjų vardų neminėsiu, tačiau kiekvienas gali susiprasti iš jų elgsenos; nuolatinio „karo” su kažkokia išsigalvota ir iki dramblio išpūsta „problema”. Kova ta, be abejo, tik kosmetinė, nes spręsti realių problemų, pradedant nuo jų kilmės pamatų, tokie lepūnėliai niekada nesugebėjo, nesugeba ir nesugebės.
