Skip to content

Laikas ir gyvenimas

Įdomiai čia su tuo laiku. 

Sakykim, kad, kai miršti, įkrenti į nebūtį ir save pajauti tik tada, kai atsičiūchini kitoje gyvybės formoje. Tarpas tarp tavo paskutinės ir naujosios gyvybės, sakykim, 100 metų. Tačiau tau tai  –  tik trumpa akimirka, nes kai tavęs nebuvo, nebuvo nei pasaulio, nei laiko. 

Tik užmerkei akis, o jau ir vėl reikia atsimerkti ir kovoti už savo naująjį gyvenimą. 

O štai tas, kas liko Žemėje ir matė tavo mirtį, liūdi tavęs, jam TU  –  pasibaigei, belikęs tik prisiminimas. Ir tas, likęs Žemėje, gyvena dar daug metų, o tavęs nėra. Tačiau, tu sau jau esi, ta dauguma tavęs gedinčiojo pragyventų metų –  tik mirksnis. 

Gedinčiam tavęs nėra jau metų metai, o tu, pagal tavo pojūčius, padarei tik sekundėlės trukmės pauzę. 

Taigi, gaunasi, kad kai miršta jūsų artimas žmogus, jūs jo ilgai gedite, tačiau jis pats jau seniai gyvena naują gyvenimą. Jo jau nėra, tačiau tuo pačiu jis jau vėl gyvena.

Susilaužiau smegenis.

Photo by Aron Visuals on Unsplash

 

Leave a Reply