Kurortinis romanas: sutikta mergina sužavėjo akimirksniu

Ech, tas kurortinis romanas… Liūdnas ir girtas slampinėjau Basanavičiaus gatve, piktas ant viso pasaulio, praeivių ir savęs pačio. Ant nenusisekusio asmeninio gyvenimo: santuokoje ištvėriau tik 8 metus. Vaikai, žinoma, buvo, tačiau to žmogaus, su kuriuo,  apsvaigęs iš laimės bei meilės, gali sėdėti ir tylėti ar eiti gatve, nieko aplink save nepastebėdamas, jau nebuvo. 

Kas nors kartą prisilietė prie to didelio reiškinio, vadinamo meile, supras, kaip sunku iš aukštumų nukristi į patį dugną ir bandyti ieškoti kažko, kas nors tūkstantąja dalimi prilygtų jau patirtoms emocijų, jausmų audroms. Kaip sakydavo mano senas draugas: paragavus braškių, rūgštynių nebesinori…

Užtat ir slampinėjau po Palangą.

Pajūrys visada kėlė kuo geriausius prisiminimus, žavėjo savo galimybėmis susidurti su stebuklu, tad…

Štai ir “Elnio Ragas”. Užsuksiu. Įkalsiu. Ir eisiu toliau, link jūros. Išsimaudysiu ir pabandysiu nuplauti liūdesį ir alkoholio sukeltą nemalonų svaigulį. 

Lankytojų buvo nedaug, iš karto užėmiau vietą prie baro ir pradėjau dairytis. Moterų nebuvo, žinoma, neskaitant aptarnaujančio personalo.

  –  Du šimtus konjako!  –  pareikalavau.

Barmenė atidžiai pažiūrėjo į piktą lankytoją, tai yra mane, ir be žodžių įpylė alkoholio. Paėmęs į rankas stiklinę suglumau: barmenės žvilgsnis buvo ne piktas, ne pavargusios darbuotojos, o pilnas užuojautos bei susidomėjimo! Cha, aš dar kam nors įdomus? Nugėriau gurkšnį ir užsimerkiau: ne, man tik pasirodė. 

Užsirūkiau (primenu, kad viskas vyko apie 2000  –  uosius). Barmenė vėl mįslingai pažvelgė į mane, pasijutau dar labiau apsvaigęs.

“Nuo cigaretės su konjaku”  –  pagalvojau. 

“Bet kokios jos akys!”  –  atsibudau ir pradėjau grožėtis prieš mane stovinčia mergina. 

“Ir šukuosena!”

  –  Atleiskit, gal mes galėtume susipažinti?  –  nebejutau jokių stabdžių.

  –  Kodėl gi ne?  –  mergina šypsojosi.  –  Jūratė.

  –  O aš Saulius,  –  pratariau.   –  Jūrate, kuo tave pavaišinti?

  –  Dėkoju, nieko nereikia,  –  maloniai pratarė ji. 

  –  Kaip tai  –  nieko? Štai, matau, vynas neblogas, gal išgeriam kartu po taurę?

Jūratė mįslingai nutilo, apsidairė ir sušnibždėjo:

  –  Sauliau, kam tu leidi pinigus! Už tuos pinigus lauke 3 butelius tokio pačio vyno nusipirktum! Baik siūlyti vyną ir nebeužsakinėk konjako!

Apstulbau. Buvome pažįstami tik 5 minutes, o ji su manimi kalbėjo, lyg pažinotų pusę gyvenimo! Tačiau ji troško gero, o aš tai ir jutau, todėl visos padoraus bendravimo taisyklės buvo galutinai sulaužytos. 

  –  Jūrate, galima, aš tave po darbo palydėsiu?

Matyt, mano veido išraiška buvo tokia maldaujanti, kad mergina pradėjo juoktis.

  –  Kodėl gi ne?  –  nuskambėjo dieviškai saldus atsakymas.   –  Kaip tik baigiu už 20 minučių. Aš tau jau nieko neparduosiu, net neprašyk, todėl pasėdėk lauke, aš ateisiu…

Širdis smarkiai plakė, galva tuo pačiu metu ir blaivėjo, ir girtėjo. Alkoholis paliko mane, tačiau užplūdo daug galingesnis svaigulys, sukeltas seniai nebepatiriamų jausmų.

  –  Kur gyveni?  –  pasiteiravau iš baro išėjusios nuostabios gražuolės (juk vyrai viską įvertina akimirksniu, tereikia pamatyti moterį visu ūgiu).

  –  Gyvenu Kretingoje, tačiau čia nakvoju su draugėmis, turim kambarį. Einam prie jūros?

  –  Einam,  –  apsidžiaugiau. 

Gali būti, kad naktis buvo pakankamai vėsi, tačiau man buvo karšta. Šalia manęs ėjo nuostabaus grožio būtybė, kalbėjo paprastai, tarsi būtume klasiokai ar užaugę viename kieme…

Kitą dieną, kol Jūratė dirbo bare, mečiau savo pigiai išsinomuotą kambariūkštį ir suradau puikius apartamentus privačiame name. 

  –  Būsite vienas?  –  nepatikliai klausė šeimininkė, kai stovėjome prie plačios vedybinės lovos.

  –  Ne… Vakare atvažiuoja ir mano žmona…  –  sumelavau, tačiau šis melas maloniai kaitino vidų. 

  –  Na, jei žmona, tai žmona,   –  šeimininkė nepatikėjo, tačiau, koks gi jai skirtumas: klientas pinigus moka, blaivas, jau ne pacanas  –  nesąmonių nedarys. Gal taip mąstė namo šeimininkė, o gal kitaip, tai jau nesvarbu.

O vakare, dar valandą prieš Jūratei paliekant darbo vietą, jau trypčiojau aplink “Elnio Ragą”, siųsdamas besišypsančiai merginai įvairius reikšmingus mirksnius bei ženklus, o ji tik šypsojosi ir mįslingai žvelgė į mane…

  –  Labas, Jūrate,  –  pratariau apsalusiu nuo emocijų balsu, kai ji pagaliau išėjo laukan.  –  Aš tau norėčiau pasiūlyti…

  –  Taip?  –  mergina viltingai šypsojosi.

  –  Supranti…  –  vos nemikčiojau.  –  Aš pagalvojau… Tu pas drauges ten nakvoji, neišsimiegi gal… Aš…

  –  Kas, Sauliau?

  –  Vienu žodžiu: noriu, kad tu, kaip žmogus pailsėtum! Išsimiegotum pagaliau!

  –  Tu mane kvieti eiti pas save?

  –  Taip…  –  išlemenau.

  –  Na, tai eikime,  –  šypsojosi Jūratė.

Apsvaigau momentaliai, be alkoholio ir rūkalų. 

  –  Tik nepargriūk,  –  nusijuokė Jūratė.  –  Duok parankę.

Dieve, kaip greitai kartais bėga dienos! Mano savaitės trukmės atostogos prašvilpė tarsi viena valanda. Tačiau atsigavau. Alkoholis nebedomino, o kiekviena diena buvo vainikuojama saldžiu laukimu, kol Jūratė baigs darbą ir beveik bemiegėmis naktimis. Ech, o aš dar pasakojau merginai apie poilsį. Tačiau mes dėl to nesiskundėme…

  –  Kodėl mes negalėtume gyventi kartu?  –  paklausiau kartą, kai ilsėjomis po maloniai įtemptos nakties.  –  Aš baigčiau savo darbelius Kaune ir atvažiuočiau į pajūrį. O čia ką nors sugalvotume. 

  –  Aš taip to noriu!  –  Jūratė švelniai, tarsi kačiukas, prisiglaudė ir jaukiai susirangė pašonėje.  –  Supažindinsiu su savo mama, tėčiu… Pradžiai galėtume gyventi pas mane, Kretingoje…

Viskas baigėsi netikėtai… 

Netikėtai, Kaune, konkuruojanti grupuotė mane ir mano bendrus įviliojo į restoraną “Trys mergelės”, uždarė į didelį pramoninį šaldytuvą ir pažadėjo nusukti sprandus. Po paros kalėjimo, tiesa, neįjungtame šaldytuve, teko derėtis dėl “nuostolių atlyginimo” ir su “apsauga” buvau paleistas į laisvę, kad surinkčiau pinigus.

Be to, pasirodė, jog apsauga  –  žiopliai Pasiliko laukti prie buto, kol atnešiu pinigus, kai tuo tarpu išlipęs pro langą sėdau į po medžiais paslėptą automobilį ir už valandėlės jau lėkiau Lenkijos link. Po to laukė Vokietija ir keli metai slapstymosi. Į policiją kreiptis anais laikais buvo nemadinga, o ir pavojinga: labai dažnai ji dirbdavo kartu su įvairiomis grupuotėmis.

Taip nutrūko ir ryšys su Jūrate. 

Jau 2019 metais netikėtai sulaukiau skambučio per messenger’į. Atsiliepiau.

  –  Labas, Sauliau.

  –  Labas.

  –  Nepameni manęs?

  –  Atleiskit, tačiau tikrai nepamenu.

  –  Aš esu Jūratė, ta barmenė, iš Kretingos… 

Apstulbau. Be abejo, kad ją prisiminiau.

  –  Labas… Jūrate.

  –  Nebijok, Sauliau. Man iš tavęs nieko nereikia, tik… Tik norėjau paklausti, kodėl tu taip staiga dingai? Kuo nusikaltau?

  –  Jūrate… Kaip čia tau pasakius… Tada aš buvau… Buvau aš tada… banditas. 

  –  Aš tai žinojau. Man tai buvo visai nesvarbu, nes aš mačiau tave tikrą, koks esi viduje, o tavo visi blogietiški reikalai  –  laikinas dalykas. 

  –  Aš negalėjau turėti ramaus gyvenimo…  –  lemenau.  –  Ir tavęs nenorėjau į tai įvelti..

  –  Dabar tai jau nesvarbu. Noriu atsisveikinti su tavimi ir pažadu, kad daugiau niekada netrukdysiu. Tik norėjau pasakyti: man su tavimi buvo be galo gera. Niekada iki tol ir niekada po to su niekuo nebuvo taip gera. Sudie, Sauliau…

*Jei Jums patiko šis tekstas, paremkite per Contribee arba PayPal.

6 thoughts on “Kurortinis romanas: sutikta mergina sužavėjo akimirksniu”

Komentuokite