Kūčių paslaptis

kūčių paslaptis

Nuotrauka iš asmeninio albumo.

Paslaptingiausias dalykas per Kūčias būdavo, kai mama į lėkštelę padėdavo šventintą plotkelę ir sakydavo:

– Čia visiems mūsų mirusiems.

– O seneliui? – klausdavau nustebęs.

– Ir seneliui.

– O katram – tavo, ar tetės? – tikslindavausi.

– Ir mano, ir tetės. Ir tetai Kostei, ir visiems, visiems.

– O kaip jie ateis? – netikėdavau. – Kojomis?

– Atskries, kaip angeliukai, – detalizuodavo mama.

– Kaip dvasios? – vis dar abejodavau.

– Taip, kaip dvaselės.

– O silkė, šližikai, virtiniai – irgi jiems? – klausdavau žiūrėdamas į ant stalo nakčiai paliktus patiekalus.

– Taip, irgi….

Atsigulus kankindavo smalsumas ir baimė. Įdomu, kaip jie visi tame kambaryje sutelpa, kaip dalinasi silkę ir tokią mažą plotkelę? Tačiau eiti į kambarį nedrįsdavau – labai jau dvasių bijojau.

Ryte, kai jau šviesu, pats pirmas įlėkdavau į kambarį, kur naktį lankėsi mirusieji ir, staiga metęs akį į patiekalus, klykdavau:

– Mama, mama! Pažėk, kiek jie silkės nuvalgė!

– Kas nuvalgė? – nesiorientuodavo mama.

– Seneliai ir Kostė!

Trumpa pauzė.

– A… – šypsodavosi mama. – Tu apie vaišes dvaselėms?

– Aha, – tardavau rimtu veidu, neatsitraukdamas nuo stalo. Nes reikėdavo ištirti ir kitus patiekalus.

– Ir aguonų pieno nugėrė! – vėl garsiai stebėdavausi.

– Bet plotkelė tai jiems nepatiko! – nuspręsdavau, – net nepalietė!…

Gal jums patiks sentimentalus pasakojimas „Mažas laikrodukas“?

 

*Jei Jums patiko, galite mane pavaišinti kava ar taure vyno!

Komentuokite