Pradžia » Visi įrašai » Kūčių paslaptis

Kūčių paslaptis

Paslaptingiausias dalykas per Kūčias būdavo, kai mama į lėkštelę padėdavo šventintą plotkelę ir sakydavo:
– Čia visiems mūsų mirusiems.
– O seneliui? – klausdavau nustebęs.
– Ir seneliui.
– O katram – tavo, ar tetės? – tikslindavausi.
– Ir mano, ir tetės. Ir tetai Kostei, ir visiems, visiems.
– O kaip jie ateis? – netikėdavau. – Kojomis?
– Atskries, kaip angeliukai, – detalizuodavo mama.
– Kaip dvasios? – vis dar abejodavau.
– Taip, kaip dvaselės.
– O silkė, šližikai, virtiniai – irgi jiems? – klausdavau žiūrėdamas į ant stalo nakčiai paliktus patiekalus.
– Taip, irgi….
Atsigulus kankindavo smalsumas ir baimė. Įdomu, kaip jie visi tame kambaryje sutelpa, kaip dalinasi silkę ir tokią mažą plotkelę? Tačiau eiti į kambarį nedrįsdavau – labai jau dvasių bijojau.
Ryte, kai jau šviesu, pats pirmas įlėkdavau į kambarį, kur naktį lankėsi mirusieji ir, staiga metęs akį į patiekalus, klykdavau:
– Mama, mama! Pažėk, kiek jie silkės nuvalgė!
– Kas nuvalgė? – nesiorientuodavo mama.
– Seneliai ir Kostė!
Trumpa pauzė.
– A… – šypsodavosi mama. – Tu apie vaišes dvaselėms?
– Aha, – rimtu veidu neatsitraukdavau nuo stalo: tyrinėjau ir kitus patiekalus.
– Ir aguonų pieno nugėrė! – vėl garsiai stebėdavausi.
– Bet plotkelė tai jiems nepatiko! – nuspręsdavau, – net nepalietė!…

Komentuokite