Kodėl mes pradėjome tikėti

Kodėl mes, žmonės, pradėjome tikėti dievais ir kitokiais nebūtais dalykais?

Daugumai atrodo, kad tikėjimas yra kažkas tai tokio, na, dvasingo ir labai paslaptingo, susijusio su dievais ir pomirtiniais visų laukiančiais nuotykiais.

Labai paprastai tikėjimas paaiškinamas iš antropologinės pusės. Daug tūkstančių metų žmonės gyveno šeimomis, na, labai nedidelėmis gentimis, po 15  –  30 žmonių. Apie tai kalba dešimtmečius trunkantys kasinėjimai ir tyrinėjimai. 

Nedidelėje žmonių grupėje kiekvienas kitam trokšta tik gero: jei trokši blogo, o jei dar ir ranką prikiši, žus ne tik tavo nemėgstamas žmogus, bet ir susilpnės tavo šeima. Silpna šeima  –  grobis kaimynams. Moteris pagrobs vaikų darymui, o vyrus suvalgys. Ir nebėra šeimos, genties. Užtat ir sakau, kad visi grupės nariai viens kitam tik gero troško. 

Įsivaizduokite, grupė medžiotojų eina mišku…

Pačiam akyliausiam pasirodo, kad už medžio tupi gigantiškas lokys ir jis duoda ženklą visiems gentainiams: visi bėga, kaip pašėlę. Buvo ten lokys, ar jo nebuvo  –  ne taip ir svarbu. Evoliuciškai daug palankiau patikėti, kad medžiotojas, davęs signalą, nemelavo ir pabėgti. Žinoma, galima netikėti ir bandyti patikrinti: yra ten tas meškinas, ar ne? Be abejo, tokie “tikrintojai” labai greitai baigdavosi, o išlikdavo tie, kurie patikėdavo duotu signalu. 

pradėjome tikėti

Photo by Ben White on Unsplash

Taigi, labai daug pranešimų ir informacijos reikalaudavo tikėjimo, patikėjimo, o ne tikrinimo. 

Arba, štai: koks žvejys pamato tris varnas ir po akimirkos jam į tinklą įpuola didelė lydeka. Žmogus pasidaro išvadą: jei matai tris varnas, seksis žvejyboje! Apie tai jis papasakoja savo gentainiams, o taip, kaip jie vienas kitam nori tik gero, niekam net mintelė nekils, kad juos kažkas apgaudinėja ar klaidina. Ir taip ilgainiui atsirado begalės prietarų, kurie buvo suniveliuoti į “papročius” ir “tikėjimus”. Vieni šių papročių buvo teisingi, kiti  –  ne. 

Beje, kad “tiki” ir laukiniai gyvūnai, galima stebėti gamtoje, kai antilopė, išgirdusi šnaresį, šoka į viršų, tuo duodama signalą savo gentainiams, kurie šnaresio nelaukia, o iš karto metasi bėgti. Jos patiki viena savo gentainių ir tas tikėjimas gelbsti gyvybes. 

Psichologai sako, kad optimaliausia žmonių grupė  –  iki 30 žmonių. Na, 50. Esant tiek žmonių, galima įsiminti visų vardus, įpročius, žinoti kiekvieno gabumus ir ydas. papuolus į didesnį žmonių būrį, eilinis žmogelis “pasimeta”, jo viduje kyla nerimas, nes jis negali prognozuoti  –  žmonės gi nematyti, nepažįstami!

Tačiau mūsų protėviai vis tik pradėjo burtis į didesnes gentis  –  taip daug lengviau atsilaikyti prieš kitas dideles žmonių grupes, ir jų galvose vis dar liko tas aklas tikėjimas savo artimaisiais, žinojimas, kad jie nieko blogo nelinkės, nemeluos, neapgaudinės.

Patys apsukriausi suvokė, kad tokius patiklius žmones lengva valdyti ir primetė savo papročius, tikėjimus, o tuo pačiu tapo žyniais, kuriems daug dirbti nereikėjo, su priešais kautis taip pat nebuvo būtina. Jie tiesiog “saugojo” dvasinę genties ramybę ir bendravo su protėvių dvasiomis, darydami neišdildomą įspūdį eiliniams genties nariams ir tuo užsitikrindami sotų ir gana ramų gyvenimą. 

Ilgai žmonės tiesiog aklai tikėjo bet kuria primesta pasaulėžiūra, nes tikrinti niekas nei norėjo, nei mokėjo, nei matė tam reikalą

Ir tik tada, kai žmonės pradėjo gyventi pakankamai sočiai, vėl išsivystė tie jau išnykę “tikrintojai”, kuriuos kadaise draskė lokiai bei trypė mamutai. Jiems reikėjo kiekvieno teiginio pagrindimo, kas labai nepatiko visoms be išimties religijoms bei sektoms. Užtat “tikrintojai” ir toliau buvo naikinami, kol, pagaliau, nusistovėjo tam tikra pusiausvyra: kankintojai pamatė, kad tiesos taip paprastai nebenuslėpsi, kad teks eiti į kompromisus, o “tikrintojai” pradėjo kurti mokslą ir tapo mokslininkais. 

Taigi, kaip matote  –  aklas tikėjimas mūsų protėviams padėjo išlikti, o šiuo metu  –  stabdo žmonijos vystymąsi. Viskas vyks bangomis: kai neliks jokio tikėjimo, kažkur būtinai atsiras grupelė žmonių, kurie “atras” dieviškąsias žinias ir, palaipsniui, tikėjimai bei religijos vėl sukaustys žmoniją, kuri, ilgainiui, vėl išsivaduos iš prietarų pasaulio ir vėl grįš prie mokslo. Iš esmės, viskas priklausys nuo gerbuvio: jei galėsim sočiai prisiryti  –  netikėsim, jei badausim  –  būtinai patikėsim.

Kažkaip taip.

*Jei Jums patiko šis tekstas, paremkite per Contribee arba PayPal.

Komentuokite