Skip to content

Ko aš niekada nemačiau okupacijos laikais?

Nepatikėsite, tačiau buvo dalykų, kuriuos pamačiau tik atsidūręs laisvame pasaulyje. Ne, ne, kalbu be ironijos – dabar tikrai jaučiuosi laisvas ir dabartinio savo gyvenimo nekeisčiau į jokį kitą. Ne be reikalo “Vairas” dainuodavo “gimiau nei per anksti, nei per vėlai, gimiau pačiu laiku”. Žodžiu, visada geriausi laikai yra būtent ši diena, ši akimirka, nes vis dar kvėpuoji, esi gyvas, o į praeitį, kad ir kaip norėsi, nesugrįši.

Tačiau jaunimui, manančiam, kad mes visi anais laikais buvome labai biedni, nuskriausti, apipilti sovietine propaganda ir uždaryti narvuose, norėčiau papasakoti, ko tada aš nemačiau, o dabar štai galiu stebėti.

Mano patirtis labiau susijusi su gyvenamąja vieta: kur gyvenau, ten viską ir stebėjau. Už visą Lietuvą ar TSRS neatsakau.

Šiukšlių konteinerių inspekcija

Nepatikėsite, tačiau tarybiniais laikais nesu nei karto matęs, kad kas nors knistųsi po šiukšlynus! Konteinerių lyg ir nebūdavo, dažniausiai atvažiuodavo šiukšles išvežantys sunkvežimiai, arba prie namų būdavo paliekama traktoriaus priekaba, pritaikyta šiukšlių surinkimui. Tai va, po tas priekabas landžiodavo tik laukiniai katinai ir paukščiai: niekad nesu matęs ten besiknisančio žmogaus. Gal man nepasisekė?

Tiesa, vienas vaizdelis tikrai nepakartojamas: atvykus šiukšlių surinkimo sunkvežimiui, pasigirsdavo automobilio garsinis signalas ir visas penkiaaukštis namas, o ir aplinkiniai namai, kildavo į didįjį žygį: šiukšlių gabenimą. Atsidarydavo visų butų durys, į laiptines pasipildavo šiukšlių gabentojai – ir seneliai, jaunuoliai ir visai vaikai. Svarbu, kad kibirą panešantys. Plastmasinių paketų nebuvo, naudodavome tik daugkartinę tarą, dažniausiai – metalinius kibirus. Prie šiukšliavežės net eilutės susidarydavo, todėl gudresni kibirus su šiukšlėmis pasistatydavo dar prieš mašinai atvykstant ir šiukšles išpildavo pirmieji. 

Negalėjau įsivaizduoti ir suvokti, kas tai yra darbo birža

Ko jau ko, o darbo buvo į valias, tad, toks reiškinys, kaip darbo birža mums buvo nesuvokiamas. Mokyklose aiškindavo, kad Vakaruose daug bedarbių ir jie streikuoja. Nesuprasdavau: ko gi streikuoti, jei niekas neverčia dirbti? Juk taip gera: gali dirbti, gali nedirbti!  Deja, tarybinėje šalyje visi galėjo pasirinkti tik… darbą.

Iki šiol prisimenu rytines Jurbarko gatves (o panašūs vaizdeliai buvo ir visoje TSRS): būreliai žmonių, laukiančių juos į darbus išvežiojančių autobusų. Vakare tie patys autobusai minias parveždavo atgal.

Ir dar: nežinojau,kad gali būti brangių vaistų

Tokių, be abejo, tikrai būdavo, tačiau man, mano šeimai jų nereikėjo, iš kaimynų ir giminių jokių pasakojimų apie vaistų brangumą taip pat negirdėjau, tad… O kas susiję su gydymu, buvo tikrai baisu: gydė tave, nori to, ar nenori. Pamenu, mokykloje vis darydavo Mantu (Mantoux) testus. Vieną dieną kažkas nusprendė, kad esu per liesas ir buvau išvežtas į gydymo įstaigą – sakė, kad tai sanatorija. Ten buvau ypač gerai maitinamas, mane girdė vitaminais ir vertė kuo ilgiau būti gryname ore. Ir taip 3 mėnesius. Tėvams papildomai tai nekainavo nei 1 rublio: gydymas buvo REALIAI nemokamas.

Nors su vaistais taip pat visokių įdomybių būdavo. Pamenu, mano dėdė gaudavo siuntinius iš JAV, kartą jis mums padovanojo gražų baltą buteliuką, sklidiną aspirino tablečių. O jau grožis, o jau pakuotė, o tablečių baltumas! Tai ne mūsų, tarybinės, į kartonines dėžutes sukištos! Nežinojome, kur tą aspiriną tokiais kiekiais naudoti – gavome kelis šimtus tablečių. Sužinojau, kad Amerikoje aspirinas naudojamas profilaktiškai, kraujo skystinimui. Po tabletę kiekvieną rytą. Man tada jokių tablečių nereikėjo, o tėvai nelabai vakarietiškomis išmonėmis tikėjo, tad, po kokio dešimtmečio indelį su pasenusiomis tabletėmis išmečiau į šiukšlyną.

Ko dar nemačiau ar negirdėjau?

šiukšlių konteinerių inspekcija,nemačiau okupacijos laikais,sovietine propaganda,pagarba mokytojui,Klausučių tarybinis ūkis,Klausučių TŪ,Klausučiai,maitinami kolūkio valgykloje

Socializmo ir komunistų užspaustas jaunimas… Dešinėje – šio teksto autorius. Nuotrauka iš asmeninio albummo

Kažkaip nepamenu, kad kas nors kada nors klasėje, pamokos metu, būtų keikęsis ar nepaklusęs mokytojui. Po pamokų prašau: širsk, pyk, nervinkis, bet mokykloje privalėjai būti pavyzdingu žmogumi, na, tiesiog žmogumi, o ne gyvuliu. Ne visiems vienodai sekėsi, bet principe mokyklose sklandė pagarba mokytojui, apskritai, vyresniam žmogui. Nežinau, dabar į mokyklą neinu, kaip ten su ta pagarba dabar?

Nors, vieną kartą „nepagarbą” vis tik parodžiau.

Geografijos mokytoja, tuo pačiu ir politrukė ilgai pasakojo apie socialistinio pasaulio pranašumus prieš supuvusį vakarietišką kapitalizmą ir kažkaip užvedė temą apie mūsų būsimas profesijas. Viskas vyko tarsi kokiame anekdote:

 – Kaip manote, vaikai, kokia profesija pati reikalingiausia? – paklausė mįslingai besišypsanti pedagogė. Nežinau, gal ji tikėjosi, jog visi kels rankas ir siūlys šias profesijas: mokytojo, gydytojo, kariūno? To aš nesužinojau, nes užsimaniau pašmaikštauti. 

Pakėliau ranką. Mokytoja patenkinta, juk buvau geras mokinys, ne koks ten trejetukininkas, mostelėjo ranka:

 – Prašau, Veržikauskas! Kokia profesija pati reikalingiausia?

 – Duobkasio… – pratariau. 

Visa klasė sustingo. Mokytojos veidas net išsikreipė.

 – Ką?!  –  ir po po trumpos pauzės,  –  kodėl?!

  – Nes žmonės visada mirs… – dėsčiau logišką seką, – ir visada reikės tų, kurie juos palaidotų…

Mokytoja galutinai apsiniaukė:

 – Na, Veržikauskai, jau ko ko, o iš tavęs to nesitikėjau! Lauk iš klasės!

Taigi, stovėdamas prie klasės durų suvokiau, kad, vis tik, elgiausi nepagarbiai ir man dėl to tikrai buvo nemalonu. O klasiokai šį atvejį atsimena iki šiol.

Dar pamenu: niekada nebuvo dilemos, kaip praleisti vasaros atostogas

Jei nori – galėjai trankytis kieme ar pas senelius kaime, o jei patinka, visada galėjai rinktis pionierių stovyklas. Aš nežinau, ar tėvai už jas mokėdavo, tačiau jei tai ir būdavo mokama paslauga, ji turėjo kainuoti tikrai mažiau, nei per tą laikotarpį pravalgytum namuose.

Nuo 7 klasės prasidėjo toks reiškinys, kaip “darbo ir poilsio stovyklos”. Tai reiškia, kad 1 mėnesį su visa klase privalėjai dirbti kolūkyje, tarybiniame ūkyje.

Darbai: aplinkos tvarkymas, runkelių ravėjimas, braškių ir serbentų skynimas ir kiti panašūs kaimietiški darbai. Vaikai būdavo apgyvendinami kokiame nors bendrabutyje, tris kartus per dieną maitinami kolūkio valgykloje, kiekvieną vakarą (bent mano klasei) buvo suteikiama salė ir ten patys organizuodavome šokius. Bent man buvo labai įdomu ir linksma, maistas tikrai geras, panos gražios, o darbų pabaigoje mums, vaikams, dar ir sumokėdavo!

Pamenu, vieną didelę klaidą padariau Klausučių tarybiniame ūkyje. Klasiokai buvo suskirstyti į du būrius: vieni tvarkė aplinką, o kiti rinko braškes. Norėjau braškių, tačiau papuoliau į tvarkytojų būrį. Klausučių TŪ buvo pavyzdinis, kiek žinau, jo pažiūrėti atvykdavo ne tik iš visos Sąjungos, tačiau ir iš mums draugiškų užsienio šalių – demokratiškosios Vokietijos (VDR), Lenkijos, bulgarijų ten visokių…

Knisomės žemėje – ruošėm plotus vejai. Lyginom, trambavom, sėjom žolę. O kita grupė tuo metu kimšo braškes…

Ir štai, vieną dieną, kai jau žolė buvo sutvarkyta, atėjo ir mano laimingoji valanda: buvau nuvežtas į braškių plantacijas ir man buvo išaiškintos taisyklės bei normos.

 – Tik nevalgykite braškių. Nešvarios jos, pilvus skaudės, – aiškino mums ūkio atstovas.

Aha, taip ir patikėjom!

Pasirinkome kilometrines lysves ir pradėjom uogavimą. Akys raibo nuo braškių gražumo, tačiau iš pat pradžių valgyti nedrįsau, nes vis dar nebuvau nutolęs nuo uogų surinkimo punkto ir mus stebinčių ūkio atstovų. Tačiau po poros šimtų metrų atsipalaidavau ir tada prasidėjo: rinkausi pačias didžiausias ir labiausiai prisirpusias braškes, valiau jas į kelnes ir kimšau, kimšau kimšau! Ir iš tikrųjų: po valandėlės pradėjo raižyti pilvą. Matyt, organizmas per trumpą laiką gavo neįmanoma kiekį uogų, o gal jos buvo kažkuo purkštos, dabar to nepasakysiu. Pamenu tik, kad po to dvi dienas geriausias mano draugas buvo krūmais apaugę pievų pakraščiai, o gyvenvietėje – tualetai. Tačiau organizmas išlaikė, o ir braškių atsivalgiau ilgam, net keliems metams į priekį.

Be abejo, galėčiau ilgai pasakoti apie gerus dalykus, kuriuos mačiau ar nemačiau tarybiniais laikais ir šis sąrašas tikrai būtų netrumpas. Tačiau ar praeitis reikalinga tam, kad ja gyventum?

Gal jums bus įdomu: Ką 1973 – 1985 metais reiškė 20 kapeikų?

Komentuokite