Skip to content

Keistas susitikimas parke

strubas,keistas susitikimas parke,į mėnulį paleista,žaidimas nagučiai,pakasyti ausį
Image by Gerd Altmann from Pixabay

  –  Eik į parką, bent ant suoliuko pasėdėsi, o tai maišais po kojomis, kambarių normaliai sutvarkyti negaliu!

  –  Gerai,  –  net nebandžiau ginčytis su moterimi, rankoje laikančią šlapią skudurą.  –  Tik telefoną pasiimu ir išvarau.

  –  O kam tau telefonas? Ir taip visą dieną prie kompo sėdi! Nagi, marš grynu oru kvėpuoti!  –  moteris į kitą ranką paėmė dar ir šepetį.

  –  Ok, manai man tai problema? Cha! –  suvaidinau abejingą ir išsiruošiau į lauką.

Parke buvo nuobodu. Medžių lapai jau nukritę, oras vėsokas, jokių atrakcijų: nei kokia mergina aptemptais treningais pralėks, nei nuo dviračio kas nukris. Pilka nuobodybė.

Atsisėdau ant suoliuko, iš įpročio apsigraibiau kišenes.

“Ai, tiesa, juk telefas namie…”  –  liūdnai pagalvojau.

Ką veikti?

Pala, o ką veikdavau jaunystėje, kai apie mobilius telefonus net nesapnavome? Na, tada buvau jaunas, pilnas jėgų ir sveikatos… Rūkydavau. Eidavau į svečius pas paneles. Kartais mokydavausi, o kartais ką nors dirbdavau. Deja, čia, parke, nieko to pritaikyti negaliu.

Penkias minutes stebėjau varną, bandančią suskaldyti riešutą. Gudri, rupūžiokė: pakyla ir meta ant asfalto! O į žolę nemeta. Intelektas! 

Deja, sėkmingai suskaldžiusi ir sulesusi riešutą, varna pakraipė galvą ir nuskrido sau. Vėl likau vienas.

“Na, ilgiau pusvalandžio tikrai neištempsiu”  –  konstatavau neišvengiamą mano poilsio pabaigą. Bet į namus grįžti negalėjau, nes ten vyko pats nemaloniausias reikalas, intensyvus plovimas, siurbimas, brūžinimas, langų valymas. Meluoju. Siurbiu aš, bet tai trunka ne daugiau 10 minučių, o likusius darbus moteris dirba dar bent 2 valandas. Būti tuo metu namie  –  didžiausia kančia. Turi bėgioti iš kambario į kambarį, stengtis nesimaišyti ir nepapulti po karšta ranka ar šaltu skuduru.

“Ką veikti ką veikti ką veikti ką veikti?”  –  karštligiškai kartojau savotišką mantrą. 

Netikėtai šmėkštelėjo šešėlis ir šalia manęs, ant suolelio, šleptelėjo keista būtybė.

  –  Labas,  –  padaras ištiesė kažkokią galūnę.  –  Aš esu strubas. 

  –  Sveiki,  –  mandagiai atstūmiau keistą galūnę.  – Mano vardas Saulius.

  –  Strubas nėra vardas,  –  patikslino būtybė,  –  tai mano rūšies pavadinimas. Aš esu vienas iš strubų.

  –  Supratau,  –  paaiškinimas buvo lakoniškas ir tikslus, todėl klausimų nekilo.

  –  Nuobodžiauji?  –  užjaučiamai pasiteiravo strubas. 

  –  Tai, žinot, jo… Biški čia…  –  kažkiek sutrikau gavęs tiek netikėto dėmesio.

  –  Vadink mane “tu”. Pas mus, pas strubus, kreipinys “jūs” neegzistuoja. Kaip anglų kalboje.

Supratingai linktelėjau galvą.

Strubas tylėjo kartu su manimi. Karts nuo karto atsargiai pasukdavau galvą ir bandydavau atidžiau įsižiūrėti į keistą padarą. 

 –  Ką, niekada nematei strubo?  –  šyptelėjo strubas.

  –  Neteko.

  –  Žiūrėk, žiūrėk, dėl to man nieko blogo neatsitiks,  –  nuramino ši man iki šiol nematyta gyvybės forma. 

Tada jau drąsiai atsisukau į padarą ir pradėjau atidų tyrimą. Ką galiu pasakyti? Strubas, kaip strubas. Tiesą pasakius, jo pavadinimas labai atitiko ir jo išvaizdą: tos keistos plunksnos, margas kailiukas, buki rageliai ant alkūnių, žalsvos akys. Na, grynų gryniausias strubas! Jei man reiktų sugalvoti šiai būtybei pavadinimą, tai garantuotai būtų “strubas”. 

  –  Ką veiksi?  –  strubo balsas ir intonacija buvo gana malonūs.

  –  Nežinau… Turiu biški pasitrinti, paskui eisiu namo.

  –  Gal galėtum man pakasyti ausį?  –  strubas nustebino savo intymiu prašymu. Juk pažįstami buvome tik keletą minučių. 

  –  Nežinau, kažkaip man keista…  –  murmėjau sutrikęs.

  –  O kas čia tokio? Jei pro šalį bėgtų katinas, garantuotai glostytum, tiesa?  –  strubo balsas buvo ramiai įtikinamas, intonacija  –  geranoriška.

  –  Nu jo,  –  sutikau.

Ir vėl, tarsi mostelėjus burtininko lazdele, nutilome. Aš galvojau apie keistą strubo prašymą, o pats strubas kinkavo galūnėmis (kojomis?) ir sparnais brūžino suoliuką. 

  –  Gerai, pakasysiu,  –  nusprendžiau nekomplikuoti situacijos. Be to, buvo nuobodu. O draugams galėsiu papasakoti, kad liečiau strubo ausis.

Strubas linksmai karktelėjo, sukėlė ant suoliuko visas kojas, sparnus bei kitas galūnes ir atkišo melsvu kailiuku padengtą ausį. 

Ausis buvo švelni ir šilta, kasyti tokią  –  tikras malonumas. 

  –  Smarkiau ar švelniau?  –  pasiteiravau.

  –  Švelniau,  –  murktelėjo strubas.

Pradėjau lengvai kasyti ausį. Karts nuo karto švelniai įgnybdavau ir tuo momentu strubas patenkintas sumurkdavo panašiai, kaip katinas. Maždaug po 15 minučių pasiūliau strubui atkišti kitą ausį.

  –  Nereikia, dėkui,  –  aiškino strubas.  –  Jei kasysi antrą ausį, po to turėsi iškasyti jas visas… O šiaip, pakasei vieną, kitos net nesupras, kas čia įvyko. O man malonumas ir tavęs neapkrausiu ausų kasymu.

  –  Ne, tai ne,  –  nesiginčyjau. Po to, nužvelgęs visas strubo ausis, supratau, kad pasiūlymas nebekasyti visų ausų buvo sąžiningas. 

Ir vėl tylėjome. Laikas tarsi sustojo.

  –  Galbūt gali man padeklamuoti eilėraštį?  –  sučiulbėjo strubas.  –  Gal pameni kokį?

  –  Tai, kad nelabai,  –  rausiausi po atmintį.  –  Nebent tą, iš darželio… Į Mėnulį paleista greit nuskriejo raketa…

Ir čia sustojau, nes daugiau neatsiminiau nei eilutės.

  –  Oi, koks gražus eilėraštis!  –  nudžiugo strubas,  –  prašau, padeklamuok!

  –  Aš tik šią eilutę atsimenu,  –  atsakiau liūdnai.

  –  Tai gerai! Jei ją atsimeni, reiškia, tai pati svarbiausia eilutė! Kaip šaunu!  –  strubui iš džiaugsmo paraudo iš alkūnių kyšantys ragai.

  –  Tik paprašysiu,  –  jau tyliau prabilo padaras,  –  paprašysiu šią eilutę pakartoti 355 kartus…

  –  O kam?  –  nustebau.

  –  Pas mus, pas strubus, toks paprotys: svarbiausia eilutė kartojama 355 kartus!

Na, jei toks paprotys, kas aš toks, kad jam prieštaraučiau? Ką gali žinoti, gal tai ir labai naudingas paprotys? Ypač, jei esi strubas?

  –  Gerai, klausyk,  –  atsakiau ramiai.  –  Į Mėnulį paleista greit nuskriejo raketa, į Mėnulį paleista greit nuskriejo raketa, į Mėnulį paleista greit nuskriejo raketa, į Mėnulį paleista greit nuskriejo raketa, į Mėnulį paleista greit nuskriejo raketa…

Ramiai, neskubėdamas kartojau pačią svarbiausią eilutę, o tuo metu strubo akys tapo svajingos, kai kurios jų net užsimerkė. Kailiukas pašiurpo, raudonas dryžys ant nugaros tapo prinokusios vyšnios spalvos. Aiškiai matėsi, kad strubas kaifuoja, o man taip pat buvo malonu: niekada nesu deklamavęs tokio ilgumo eilėraščio.

Svarbiausios eilutės kartojimas pradėjo veikti tarsi mantra. Monotoniškas žodžių kartojimas įtraukė į keistą būseną: maloniai apsvaigau, dingo aplinkos bei kūno pojūtis, sulėtėjo kvėpavimas, galvoje pasidarė švaru, tarsi krištoliniame rutulyje. Grimzdau į šiltą rūką, akys merkėsi…

  –  Stok, užteks,  –  išgirdau malonų strubo balsą.  –  Ačiū, Sauliau, jau 355 kartai!

Pasipurčiau ir vėl pasijutai sėdįs ant suolelio. Strubas patenkintas judino plunksnas, šiaušė kailį, žodžiu, rodė didelį pasitenkinimą.

  –  Tu puikus skaitovas,  –  pagyrė strubas.

  –  Dėkoju. Net pats nežinojau,  –  apsidžiaugiau.

Tačiau ir vėl nutilome. Keista: rodos, jau lyg ir bendras temas randame, eilėraščių klausomės, o, va, ateina momentas ir viskas tarsi išgaruoja. 

Po kelių minučių strubas pasiūlė:

  –  Žinai, galėtume pažaisti žaidimą “nagutis”! 

  –  O, tokio net girdėjęs nesu. Kaip jis žaidžiamas?  –  susidomėjau.

  –  Taisyklės labai paprastos. Aš parodau nagą ir sakau “nagutis”, tu taip pat parodai nagą ir taip pat sakai “nagutis”! Po to aš rodau sekantį nagą, tu sekantį. Ir taip iki galo, kol kas nors užmirš pasakyti “nagutis” arba baigsis jo nagai! Labai įdomus žaidimas!

“Kažkoks keistas bei trumpas žaidimas”  –  pagalvojau, tačiau sutikau.

  –  Nagutis!  –  strubas atkišo pirštą.

  –  Nagutis,  –  parodžiau jam savo nykštį.

  –  Nagutis.

  –  Nagutis…

  –  Nagutis.

  –  Nagutis…

Parodžiau paskutinį kojos piršto  nagą ir sušukau “nagutis”. Strubas šyptelėjo, ir atkišo eilinį savo, dar tik pirmosios galūnės, nagą. 

  –  Nagutis!  –  šypsojosi strubas.

  –  Viskas, mano nagai baigėsi,  –  pakraipiau prieš strubą rankas ir pakilojau kojas. 

  –  Nejau nagai baigėsi?.. –  nuliūdo strubas.  –  Mes namuose kai žaidžiame, tai užtrunka iki ryto!

  –  Gerai, kad jūs, strubai, turit tiek nagų,  –  priekaištavau nuliūdusiam padarėliui,  –  o mes, žmonės, tik po dvidešimt.

Pažiūrėjau į laikrodį. O, jau, praktiškai galiu eiti namo! Net nepastebėjau, kaip greitai pralėkė laikas: va, ką reiškia nuoširdus bendravimas su strubu!

  –  Eisu jau,  –  liūdnai pratariau strubui.

  –  Gerai. Ir man jau laikas. Malonu buvo pabūti kartu su tavimi!  –  strubas ištiesė kitą galūne, kuri žaidime “nagučiai” sudalyvauti nespėjo. 

Maloniai atsisveikinę išsiskyrėme, aš nukulniavau namo, o strubas, žybtelėjęs visomis vaivorykštės spalvomis išvyko pas saviškius. 

  –  Na, bet tu ir užsibuvai!  –  stebėjosi moteris su taure vyno rankoje.  –  Jau seniai viską pabaigiau… Kažkaip nepanašu į tave  –  tiek laiko lauke praleisti, ir dar be telefono?! 

  –  Tai, nieko baisaus, buvo ką veikti,  –  sumurmėjau.

  –  Cha! Nagi, ir ką tu veikei?

  –  Nepatikėsi,  –  nusprendžiau pasakyti visą tiesą.  –  Iš pradžių stebėjau varną, po to atsirado strubas, aš jam kasiau ausį, tada 355 kartus deklamavau “į Mėnulį paleista greit nuskriejo raketa”, o vėliau žaidėme “nagučius”, tik man nepasisekė, nes turiu tik 20 nagų, tad strubas laimėjo…

  –  Gydytojui galėtum tą patį pakartoti?  –  išgirdau piktą ir nepasitikėjimo pilną balsą.  –  Gal, tu, geriau eik, prie kompo pasėdėk ir mobiliaką pamaigyk, o tai jau visai realybėje nesiorientuoji!

Gūžtelėjau pečiais ir neprieštaraudamas išėjau į kitą kambarį. Moterį suprantu: aš ir pats nedažnai su strubais bendrauju.

Galbūt jums bus įdomu – Nepasaka: skaudanti pėda ir burtininkas

Leave a Reply