Ir nusprendė didysis kovotas už blaivią tautą, ponas Baryga po savo šalį pakeliauti, su tauta pabendrauti, įkvėpimo pasisemti.
Nuvyko į kaimą: bendražygiai vis sakė, kad ten, būtent ten ir yra blogio – alkoholizmo židinys. O Baryga ne durnas, supranta, kad kovoti su priežastimi reikia, ne su pasekmėmis, tad, pirmyn, į blogio irštvą!
Ir štai, nedideliame Lietuvos kaimelyje ponas Baryga pamato akiai nemielą, tačiau lauktą vaizdelį: patvory, matyt iki namų nedašliaužęs, patogiai įsitaisęs pusiausėda gulėdamas vegetuoja apsimyžęs, smirdantis padaras, rankoj bambalį suspaudęs.
– A girdž! – padaro akys nušvinta. – Gal cigariuku bagots?
– Aš nerūkau! – išdidžiai atkerta Baryga. – Ir jums nerekomenduoju!
– Tai kam tu čia? – nesupranta girtuoklis.
– Tamsta manęs nepažįstat? – Baryga pasuka galvą. Po to kiek pasilenkia į priekį, kad padaras atkreiptų dėmesį į jo nedidelę plikutę. Šiaip plikės Baryga demonstruoti nesistengia, netgi slepia ją, tačiau didesnis už Barygą žmogus ją visada pastebi. Tai tarsi koks atpažinimo, ne, geriau sakyti – kovotojo ženklas. Plikutė. Ją žino, tačiau garsiai apie tai nekalba, visa Lietuva. Baryga ramus: durniai neplinka!
– O ko turi? – padarui plikutė nedaro jokio įspūdžio, jis užsispyręs bando išsiaiškinti puošnaus miestiečio vizito priežastį.
– Nieko aš neturiu, ko jūs norėtumėte! – kiek susinervina Baryga, tačiau po to susitvardo ir tęsia. – Čia aš esu tam, kad padėčiau jums atsistoti iš alkoholizmo liūno!
– Ne, nu rimtai! – sušnypščia nieko nebesuvokiantis padaras. – Kodėl esi su manimi ir nieko nesiūlai!
– Aš jums pasiūlysiu kažką daugiau… – mįslingai nutęsia Baryga. – Kažką šviesaus, puikaus… Galimybę atsitiesti, tapti pilnaverčiu visuomenės nariu… Darbą… Naują gyvenimą…
– Ga įkalsi? – padaras pagaili į emocijas įsijautusio miestiečio, atkiša šiltą nuo saulės bambalį, kuriame teliuškuoja keli gurkšniai aštriai dvokiančio brudo.
– Ne, negeriu! – įsižeidžia Baryga. – Šitas smegenų tirpiklis manęs nedomina. o smegenimis šlapintis taip pat nesiruošiu!
– Nu tai davai, į tavo sveikatą, – girtuoklis susiverčia skysčio likučius. Po to kiek sustingsta – gaudo kaifą. Apsiblaususios akys atgyja, veidas nušvinta.
– Nu nepyk! – jau draugiškai kreipiasi į išdidųjį Barygą. – Pasakok, ką ten sumąstei. Koks ten baltas šviesus gyvenimas artėja?
– Aš esu pats didžiausias kovotojas už tautos blaivybę, – Baryga jau ramus ir sėdi ant savo arkliuko – pasiruošęs pasakoti apie lemiamą kovą su alkoholiu. Po to kukliai priduria. – Na, antras esu, po Valančiaus…
– Nugi, nugi? – padaro akyse matosi nepadirbtas susidomėjimas.
– Kovojame mes… Aš… Žodžiu, ar žinai, kad tavo labui mes uždrausime pardavinėti vyną teatrų kavinėse?
– Drauskit! – pritaria padaras. – Aš už!
– Taip pat, jūsų labui, uždrausime prekiauti alumi viešuose renginiuose.
– Drauskit, – sutinka girtuoklis. – Nei viešuose renginiuose, nei teatruose nesu gyvenimą buvęs. Pala, meluoju: buvau. Pas Untanų paršioką vertėm – ot tai renginys buvo! Viešas! Aštuonias bonkas samanės viešai išlupom. o po to jau vaizdeliai prasidėjo. Gaila, nieko nepamenu. Drauskit! Būtinai!
– Ir vaikams nusipirkti nebeleisime, dabar tik nuo 20 metų parduosim!
– Ir gerai, – nuoširdžiai pritaria padaras, – o tai sūnus pinigus ant lengvo alaus išmeta. Debilas! Ir į ką toks atsigimė: į močią nepanašus, nei charakteriu, nei elgsena, o aš gi ne debilas… Nu nesvarbu. Taigi, tas silpnas myžalas nei per smegenis trenkia, nei ką. Kai uždrausit, galės pas Marytę normalius gėrimus pirkt, garantuotus. 200 g įkali ir nuskrendi… Būtinai drauskit!
– Valandas pardavimo ribosim! Nei ryte, nei vakare marmalo nenusipirksi! – karštai aiškina Baryga.
– O dieną bus galima? – girtuoklis susidomi, netgi kiek susijaudina.
– Taip, dieną galėsit.
– Tada dauskit! – padaras vėl ramus.
– Taip pat siūlysim nuo alkoholizmo gydytis. – Baryga išmeta savo ilgai slėptą kozirį.
– Man irgi siūlysit? – nepatiki girtuoklis.
– Taip, tamstai taip pat, – nuskamba išdidus atsakymas.
– Siūlykit, – girtuoklis sutinka su viskuo.
– Gerbiamas, hm… alkoh…, pone! Ar sutiktumėte gydytis nuo priklausomybės alkoholiui?
– Ne! – suskamba netikėtas atsakymas.
– Kodėl? – Baryga niekaip negali patikėti, kad jo tokia puiki iniciatyva taip nevertinama būtent pačios tikslinės grupės – alkoholikų.
– Nenoriu. Man, žinok, labai geraaaa! Nori padėt – eurą duok! Nenori – tada vali…
– Tai tamstos pasirinkimas! – Baryga baigia kelionių pasiūlymą. – Atleiskite, turiu eiti toliau – su alkoholiu kovoti.
– Aik! – alkoholiko susidomėjimas išgaruoja akimirksniu.
Ir čia Barygos bei padaro keliai išsiskiria. Padaras pasilieka savo nešviesiame, tačiau jam mielame, pilstuko bei bambaliukų pilname gyvenime, o Valerijus Baryga išdidžiai, pakėlęs galvą žengia į priekį – lemtinga kova tęsiasi toliau!
